Rudyard Kipling

Džozefas Radjardas Kiplingas angl. Joseph Rudyard Kipling
Gimė	1865 m. gruodžio 30 d. Bombėjuje
Mirė	1936 m. sausio 18 d. (70 metų) Fitzrovia, Londone
Palaidotas (-a)	Vestminsterio abatijoje
Tėvas	Džonas Lokvudas Kiplingas
Motina	Alisa Makdonald Kipling
Sutuoktinis (-ė)	Karolina Starr Balestier (1892 m.)
Vaikai	Džozefina, Alisa, Džonas
Veikla	anglų rašytojas, poetas, prozaikas
Žymūs apdovanojimai
1907 m. Nobelio literatūros premija
Vikiteka	Rudyard Kipling
Parašas

Joseph Rudyard Kipling (Džozefas Radjardas Kiplingas; 1865 m. gruodžio 30 d. Bombėjuje – 1936 m. sausio 18 d. Londone) – anglų rašytojas, poetas, prozaikas. 1907 m. tapo Nobelio literatūros premijos laureatu. Tuo metu buvo jauniausias Nobelio literatūros premiją gavęs rašytojas.^[1]

XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje Radjardas Kiplingas buvo tarp populiariausių Jungtinės Karalystės rašytojų.^[2]

Radjardas Kiplingas gimė 1865 m. gruodžio 30 d. Bombėjuje, kur jo tėvas profesorius Džonas Lokvudas Kiplingas dėstė dekoratyvinį meną anglų mokykloje. Jau vaikystėje Kiplingas susipažino su senosiomis indų legendomis, išmoko hindi kalbą, o 1871 m. būdamas penkerių metų kartu su trimete seserimi Alisa buvo išsiųstas į Angliją mokytis privačioje mokykloje.^[3][4] Nuo 1871 m. spalio mėn. iki 1877 m. Anglijoje Radjardas Kiplingas gyveno Lorne-Lodžo privačiame pensione, kurį išlaikė buvusio prekybinio laivo kapitono Price ir jo žmonos Saros Holovėjų pora.^[5] Sutuoktiniai blogai elgėsi su mažuoju Kiplingu, neretai jį bausdavo. Toks pensiono šeimininkų elgesys paveikė būsimąjį rašytoją, dėl to jis iki gyvenimo pabaigos kentėjo nuo nemigos.^[6][7]

Abu Kiplingų vaikai Anglijoje neturėjo artimųjų, kuriuos būtų galėję dažnai aplankyti, išskyrus motinos tetą Džordžianą ir jos vyrą Edvardą Burne-Džonesą, gyvenusius Londone jų namuose „The Grange“. Šiuos giminaičius vaikai lankydavo per šv. Kalėdas. Jų namus Kiplingas vėliau pavadino: „Rojumi, kuris, be abejo, manau, mane išgelbėjo“.^[7]

1878 m. sausio mėn. Radjardas Kiplingas buvo priimtas į koledžą, skirtą berniukų paruošimui kariuomenei. Iš pradžių mokslo režimas jam pasirodė šiurkštus, tačiau vėliau jis prie jo priprato. Mokslo metus koledže jis aprašė knygoje „Stalky & Co“. (1899).^[8] Baigiantis mokslo metams paaiškėjo, jog Radjardas Kiplingas neturi galimybių patekti į Oksfordo universitetą. Jo tėvams trūko lėšų mokslui finansuoti, todėl Kiplingo tėvas Džonas Lokvudas įsidarbino Lahoro meno koledžo direktoriumi ir muziejaus kuratoriumi, kad uždirbtų daugiau pinigų. Radjardas Kiplingas 1882 m. rugsėjo 20 d. išplaukė iš Anglijos į Indiją, kur turėjo dirbti Lahoro vietinio laikraščio „Civil and Military Gazette“ redaktoriaus padėjėju.^[8]

1883–1889 m. Britų Indijoje R. Kiplingas uždarbiavo vietos laikraščiuose. Tuo metu jis daug rašė, laisvu laiku kūrė apsakymus ir eilėraščius, kuriuos publikavo greta reportažų. Daugiau kūrybinės laisvės suteikė naujasis laikraščio „Civil and Military Gazette“ redaktorius Kay Robinsonas, Kiplingo netgi paprašęs prisidėti prie laikraščio apsakymų kūrimo. Pirmasis Kiplingo eilėraščių rinkinys pasirodė 1886 metais.^[7]

1883 m. vasarą Kiplingas aplankė Šimlą, Britų Indijos vasaros sostinę. Tuomet buvo įprasta, kad Indijos vicekaralius ir vyriausybės nariai šešiems mėnesiams persikeldavo į šį miestą ir miestas tapdavo „valdžios ir laisvalaikio centru“.^[2] Kiplingo šeima kasmet aplankydavo Šimlą. Radjardas Kiplingas nuo 1885 m. iki 1888 m. į Šimlą atostogauti taip pat važinėjo kasmet. Miesto istorijos atsispindėjo jo reportažuose laikraščiui.^[2]

Nuo 1886 m. lapkričio iki 1887 m. birželio mėnesio minėtame Lahoro laikraštyje pasirodė 39 Kiplingo pasakojimai. Daugumą jų Kiplingas įtraukė į savo pirmąjį prozos rinkinį, pavadintą „Paprasti pasakojimai iš kalvų“ („Plain Tales from the Hills"), kurį išleido 1888 m. Kalkutoje. 1887 m. lapkričio mėn. Radjardas Kiplingas buvo perkeltas dirbti į didesnį „Gazette“ seserinį laikraštį „The Pioneer“ Alahabade, kur dirbo redaktoriaus padėjėju ir 1888–1889 m. gyveno Belvederio namuose.^[9]

Kiplingas daug rašė. 1888 m. jis išleido šešis apsakymų rinkinius: „Trys kareiviai" („Soldiers Three“), „The Story of the Gadsbys“, „Juodai balta" („In Black and White“), „Under the Deodars“, „Fantomas Rikša" („The Phantom Rickshaw“) ir „Wee Willie Winkie“. Be to, būdamas specialiuoju „The Pioneer“ korespondentu vakariniame Radžputanos regione, Kiplingas parašė daug juodraščių, kurie vėliau buvo surinkti į „Letters of Marque“ rinkinį ir išleisti knygoje „Nuo jūros iki jūros ir kiti eskizai, kelionių laiškai“ („From Sea to Sea and Other Sketches, Letters of Travel"). 1899 metais kaip laikraščio „Pioneer“ korespondentas R. Kiplingas vyko į Japoniją, Pietų Afriką, Šri Lanką, Australiją, Naująją Zelandiją, ketverius metus gyveno Jungtinėse Amerikos Valstijose. Anglų – būrų karo metu Kiplingas buvo nuvykęs į Afriką palaikyti anglų kareivių kovinės dvasios.^[2]

1889 metų pradžioje, kilus konfliktui su redaktoriumi, Kiplingas buvo atleistas iš „The Pioneer“. Tuo metu jis vis labiau galvojo apie savo ateitį. Kiplingas pardavė savo šešių apsakymų rinkinių teises už 200 svarų sterlingų, o rinkinį „Paprasti pasakojimai“ – už 50 svarų. Be to, jis iš „The Pioneer“ gavo šešių mėnesių atlyginimo dydžio išeitinę išmoką.^[7]

R. Kiplingas nusprendė persikraustyti į Londoną. 1889 m. kovo 9 d. jis išvyko iš Indijos, pakeliui aplankė San Franciską, Rangūną, Singapūrą, Honkongą ir Japoniją. Ypač pastaroji ilgam išliko rašytojo atmintyje. Vėliau R. Kiplingas rašė, kad jis „neteko širdies“ dėl geišos, kurią jis vadino O-Toyo. Jis rašė: „Aš palikau nekaltus Rytus toli už nugaros, O-Toyo, brangioji, O-Toyo."^[10]

R. Kiplingas keliavo po Jungtines Valstijas rašydamas straipsnius laikraščiui „The Pioneer“. Šie strapsniai vėliau buvo išspausdinti knygoje „Nuo jūros iki jūros ir kiti eskizai, kelionės laiškai“.^[11]

Iškeliavęs iš Indijos ir atsidūręs Šiaurės Amerikoje, R. Kiplingas pirmiausiai aplankė San Franciską, vėliau jis vyko į šiaurę iki Portlando, Sietlo, nuvyko iki Viktorijos ir Vankuverio, aplankė Britų Kolumbiją, Albertą, vėl keliavo atgal į Jungtines Amerikos Valstijas, į Jeloustouno nacionalinį parką. Nuvyko iki Solt Leik Sičio, vėliau traukė į rytus iki Omahos ir toliau į Čikagą, pasiekė Biverio miestą Pensilvanijoje, aplankė profesoriaus Hilio šeimą. Kartu su profesoriumi R. Kiplingas važiavo apžiūrėti Niagaros krioklio, į Torontą, Vašingtoną, Niujorką ir Bostoną.^[11] Šios kelionės metu Elmiroje, Niujorke Radjardas Kiplingas susitiko su Marku Tvenu ir buvo labai sužavėtas šia pažintimi. R. Kiplingas iš anksto nepranešęs atvyko į M. Tveno namus. Kaip bebūtų, M. Tvenas mielai sutiko R. Kiplingą ir su juo dvi valandas kalbėjosi apie anglų-amerikiečių literatūros tendencijas ir apie tai, ką M. Tvenas rašys „Tomo Sojerio" tęsinyje. M. Tvenas svarstė, jog nėra apsisprendęs dėl kūrinio pabaigos: arba Sojeris bus išrinktas į Kongresą, arba jis bus pakartas.^[12]

1889 m. spalio mėnesį Radjardas Kiplingas perplaukė Atlantą ir atvyko į Liverpulį. Netrukus jis debiutavo Londono literatūriniame pasaulyje ir sulaukė didelio pripažinimo.^[2] Londone R. Kiplingas parašė keletą istorijų, kurias priėmė spausdinti žurnalai. Jis rado gyvenamąją vietą Villiers gatvėje (pastate, vėliau pavadintame „Kiplingo namu“). Per kitus dvejus metus Radjardas Kiplingas išleido romaną „Šviesa, kuri užgeso" („The Light that Failed", 1891), taip pat kentėjo nuo nervų ligos. Vėliau rašytojas susitiko su amerikiečių rašytoju ir leidybos agentu Volkotu Balestieriu, su kuriuo bendradarbiavo kurdamas romaną „The Naulahka“. 1891 m., kaip patarė gydytojai, R. Kiplingas dar kartą nuplaukė jūra į Pietų Afriką, Australiją, Naująją Zelandiją ir dar kartą aplankė Indiją. Jis nutraukė planus praleisti Šv. Kalėdas su šeima Indijoje, kai išgirdo apie staigią Balestierio mirtį nuo vidurių šiltinės, ir nusprendė nedelsiant sugrįžti į Londoną.^[13] 1891 m. pabaigoje Londone buvo išleistas R. Kiplingo apsakymų apie britus Indijoje rinkinys „Life's Handicap“.^[14] 1892 m. sausio 18 d. Karolina Balestier (29 m.), Volkoto Balestierio sesuo, ir Radjardas Kiplingas susituokė Londone. Vestuvės vyko centriniame Londone, Visų sielų bažnyčioje.

Radjardas Kiplingas su žmona medaus mėnesiui išvyko į JAV (įskaitant sustojimą Balestierių šeimos dvare netoli Bratleboro, Vermonte), o paskui į Japoniją. Atvykę į Jokohamą jie sužinojo, kad jų bankas „The New Oriental Banking Corporation“, kuriame laikė santaupas, žlugo. Jaunoji šeima patyrė nuostolių ir jiems teko grįžti į JAV, atgal į Vermontą. Šeima išsinuomojo nedidelį namelį ūkyje netoli Bratleboro už 10 JAV dolerių per mėnesį. Šiame name, kurį jie vadino „Bliss Cottage“, 1892 m. gruodžio 29 d. naktį, iškritus daug sniego, gimė jų pirmasis vaikas – Džozefina.^[7]

Šiame name taip pat atsirado pirmieji „Džiunglių knygos“ štrichai. „Bliss Cottage“ namo išorėje sniego būdavo prikritusio iki pat palangių. R. Kiplingas vėliau prisiminė, jog buvo pradėjęs čia rašyti pasakas apie berniuką, kurį Indijoje užaugino vilkai. Vėliau šios pasakos pavirto į dvi džiunglių knygas.^[7]

Gimus Džozefinai, „Bliss Cottage“ pasidarė ankšta, todėl galiausiai pora iš Karolinos brolio Beatty Balestierio nusipirko žemės – 10 akrų (4,0 ha) ant uolėtos kalvos šlaito, nuo kurio atsivėrė vaizdas į Konektikuto upę. R. Kiplingas šią vietą pavadino „Naulakha“, pagerbdamas žmonos brolį Volkotą ir jų buvusį bendradarbiavimą, ir šį kartą pavadinimas buvo parašytas teisingai (to paties pavadinimo romane užrašyta klaidingai). Nuo pat ankstyvųjų gyvenimo metų Lahore Kiplingas buvo susižavėjęs Mogolų architektūra, ypač Naulakhos paviljonu, esančiu Lahoro forte, kuris galiausiai įkvėpė ir jo romaną, ir namą pavadinti šiuo vardu. Namas vis dar tebestovi netoli Bratleboro, Vermonte.^[13]

Vos per ketverius metus Radjardas Kiplingas kartu su „Džiunglių knygomis“ parašė apsakymų knygą „Dienos darbas“ („The Day's Work“), romaną „Drąsūs kapitonai“ ir gausybę poezijos, įskaitant leidinį „Septynios jūros“ („The Seven Seas“). Knyga „Kareivinių baladžių rinkinys“ („The collection of Barrack-Room Ballads“) buvo išleista 1892 m. kovo mėn. Šiame rinkinyje buvo išspausdintos dvi gerai žinomos Radjardo Kiplingo poemos „Mandalay“ ir „Gunga Din“. Pačiam R. Kiplingui ypač patiko rašyti „Džiunglių knygas“ ir susirašinėti su daugeliu vaikų, kurie jam apie jas rašė laiškus.^[7]

Ramų kūrybinį Kiplingų gyvenimą Naulakhoje kartais nutraukdavo lankytojai, įskaitant R. Kiplingo tėvą, kuris, išėjęs į pensiją, iš karto apsilankė pas sūnų. Taip pat Kiplingus dažnai lankydavo rašytojas Artūras Konanas Doilis, kuris atsiveždavo savo golfo lazdas ir išbūdavo svečiuose dvi dienas, mokydamas R. Kiplingą žaisti golfą.

R. Kiplingas mėgo pasivaikščioti. Vermonte, atėjus rudeniui, prikrisdavo daug lapų. Šis gamtos peizažas žavėjo rašytoją. 1896 metų vasarį gimė antroji poros dukra Alisa Kipling. Laiške draugui 30-metis Kiplingas davė patarimą: „Santuoka iš esmės moko griežtesnių dorybių, tokių kaip nuolankumas, santūrumas, tvarka“.^[15] Tais pačiais metais rašytojas laikinai dėstė Kanados Kvebeko vyskupų koledže.^[16]

Radjardas Kiplingas mėgo gyvenimą Vermonte ir galėjo jį nugyventi ramiai, jei ne du įvykiai – vienas, susijęs su politika, kitas – su nesantaika šeimoje. 1890 metų pradžioje kilo Jungtinės Karalystės ir Venesuelos ginčas dėl sienos su Britų Gviana. JAV pateikė keletą arbitražo pasiūlymų, tačiau 1895 m. naujasis JAV valstybės sekretorius Richardas Olney užėmė priešišką britams poziciją, argumentuodamas, kad JAV neva turinti teisę spręsti dėl Amerikos žemyno reikalų. Tai sukėlė nepasitenkinimą Didžiojoje Britanijoje, ir padėtis peraugo į didelę anglų-JAV krizę, kai abi šalys ėmė kalbėti apie karą.^[13]

Nors krizė vėliau atslūgo, ir šalys ėmė bendradarbiauti, R. Kiplingą glumino antibritiškos nuotaikos spaudoje. Laiškuose bičiuliams jis dėstė nuogąstavimus dėl jį supančios aplinkos. 1896 m. sausio mėn. Kiplingas nusprendė nutraukti savo šeimos „gerą, visavertį gyvenimą JAV“ ir ieškoti laimės kitur.^[13]

Šeimos ginčas tapo paskutiniu kantrybės lašu. Kažkiek laiko santykiai tarp Karolinos ir jos brolio Beatty Balestierio buvo įtempti dėl brolio girtavimo ir nemokumo. 1896 m. gegužę apsvaigęs Beatty gatvėje susidūrė su R. Kiplingu ir grasino fizine žala. Dėl šio įvykio Beatty galiausiai buvo areštuotas ir skandalas iškilo į viešumą. 1896 m. liepos mėn., likus savaitei iki Beatty bylos posėdžio atnaujinimo, Kiplingai susikrovė daiktus, išvyko iš JAV ir grįžo į Angliją.^[13]

Iki 1896 m. rugsėjo mėn. Kiplingai gyveno Torki mieste, Devone, pietvakarinėje Anglijos pakrantėje, name su vaizdu į Lamanšo sąsiaurį. Nors Radjardas Kiplingas nelabai rūpinosi savo naujuoju namu, kurio dizainas, jo teigimu, buvo niūrus, jam pavyko išlikti produktyviam ir socialiai aktyviam.^[7]

1897 m. rugpjūčio mėnesį Kiplingams gimė pirmasis sūnus Džonas. Rašytojas pradėjo dirbti prie dviejų eilėraščių: „Recesijos“ („Recessional”, 1897) ir „Baltojo žmogaus našta“ („The White Man's Burden”, 1899), kurie vėliau sukėlė diskusijų. Kai kurie kritikai šiuos eilėraščius vertino kaip įamžinančius Viktorijos laikų nuotaikas, kiti juose įžvelgė įžūlaus imperializmo ir su juo susijusios rasinės nesantaikos propagandą, treti juos skaitydami jautė ironiją.^[13]

Devone R. Kiplingas taip pat parašė koledžo istorijų rinkinį „Stalky & Co.“. Pasak jo šeimos, R. Kiplingui patiko garsiai skaityti „Stalky & Co“ istorijas. 1898 m. pradžioje Kiplingai žiemos atostogų metu keliavo į Pietų Afriką, taip pradėdami tradiciją kasmet apsilankyti šiame kontinente. Pietų Afriką Kiplingai lankė iki 1908 m. Jie apsistojo „The Woolsack“ name, priklausiusiame Sesiliui Rodsui. Radjardas Kiplingas, jau turėdamas žinomo poeto reputaciją, buvo šiltai priimtas kai kurių įtakingų Kapo kolonijos politikų, įskaitant Sesilį Rodsą, serą Alfredą Milnerį ir Leanderį Starą Džamesoną. R. Kiplingas palaikė su jais bičiuliškus ryšius ir žavėjosi jų politika.^[7]

1898–1910 m. laikotarpis buvo svarbus Pietų Afrikos istorijoje, nes vyko Antrasis būrų karas (1899–1902 m.), vėliau sekė taikos sutartis ir 1910 m. susikūrė Pietų Afrikos Sąjunga. Dar Anglijoje R. Kiplingas parašė eilėraščių, jais palaikydamas britus būrų kare, o 1900 m. pradžioje apsilankęs Pietų Afrikoje, R. Kiplingas tapo Blumfonteino laikraščio „The Friend“ korespondentu.^[17] Nors rašytojo žurnalistinis laikotarpis turėjo trukti tik dvi savaites, tai buvo pirmasis Kiplingo darbas laikraštyje vėl po to, kai jis daugiau kaip prieš dešimt metų paliko „The Pioneer“ Alachabade. Dirbdamas laikraštyje „The Friend“ rašytojas užmezgė visą jo tolesnį gyvenimą trukusias draugystes su Percevaliu Landonu, H. A. Gwynne ir kitais. Jis taip pat parašė straipsnių, išreikšdamas savo požiūrį į konfliktą Pietų Afrikoje. R. Kiplingas sukūrė užrašą žuvusiųjų memorialui Kimberlyje.^[18][19]

1897 m. Kiplingai iš Torki persikėlė į Rotingdiną, esantį netoli Braitono, Rytų Sasekse, iš pradžių į „North End House“, vėliau į „Elms".^[20] 1902 m. R. Kiplingas nusipirko namą „Bateman's“, pastatytą 1634 m., stovėjusį Bervošo kaimelyje. „Bateman's“ namas tapo rašytojo namais nuo 1902 m. iki pat jo mirties 1936 m. Valdą sudarė pats namas ir jį supantys pastatai, malūnas ir 13 ha žemės. Valda buvo nupirkta už 9 300 svarų. Name nebuvo vonios kambario, elektros, bet R. Kiplingui ši vieta patiko.^[21]

Radjardas Kiplingas tuo metu įsitraukė į diskusijas dėl Didžiosios Britanijos reakcijos į Vokietijos karinių jūrų pajėgų didinimą, vadinamąjį Tirpico planą. Vokietija siekė sukurti laivyną, galintį mesti iššūkį Karališkajam laivynui. 1899 m. viešnagės JAV metu, Kiplingų dukrai Džozefinai išsivystė plaučių uždegimas, nuo kurio ji mirė. Po dukters mirties R. Kiplingas surinko medžiagą, kuri tapo knygos „Just So Stories for Little Children“ pagrindu. Knyga išleista 1902 m., t. y., kitais metais po romano „Kimas“ („Kim“). Amerikiečių literatūros mokslininkas Deividas Skotas teigė, kad „Kimas“ paneigia Edvardo Saido teiginį apie R. Kiplingą kaip orientalizmo propaguotoją.^[22]

1902 m. eilėraštyje „Irkluotojai“ R. Kiplingas užpuolė Vokietijos kaizerį, kuris, jo manymu, kėlė grėsmę Britanijai. Interviu prancūzų laikraščiui „Le Figaro“ R. Kiplingas pavadino Vokietiją grėsme ir paragino Anglijos ir Prancūzijos aljansą ją sustabdyti. Tuo pačiu metu kitame laiške R. Kiplingas apibūdino Vidurio Europos žmones kaip gyvenančius „viduramžiais su automatais“.^[13]

R. Kiplingas parašė keletą apsakymų, įskaitant „Svajonių armiją“ („The Army of a Dream“), kuriuose jis siekė parodyti efektyvesnę ir atsakingesnę kariuomenę negu tuo metu egzistavo, ir dvi mokslinės fantastikos istorijas „Su naktiniu paštu“ („With the Night Mail“, 1905 m.) ir „Lengva kaip A.B.C.“ („As Easy As A.B.C.", 1912 m.). Šiais kūriniais vėliau kaip pavyzdžiu kūryboje vadovavosi mokslinės fantastikos kūrėjas Robertas Hainlainas.^[23]

1907 m. Radjardui Kiplingui buvo įteikta Nobelio literatūros premija, kurią tais metais pasiūlė Oksfordo universiteto profesorius Čarlzas Omanas. Premijos citatoje sakoma, kad: „Šio pasaulinio garso autoriaus kūrybai būdingas pastabumas, vaizduotės originalumas, idėjų veržlumas ir puikus pasakojimo talentas“. Nobelio premija buvo įsteigta 1901 m., o R. Kiplingas tapo pirmuoju anglų rašytoju, ją gavusiu. Apdovanojimų ceremonijoje Stokholme 1907 m. gruodžio 10 d. premiją įteikiant, Švedijos akademijos nuolatinis sekretorius Karlas Davidas af Virsenas gyrė tiek R. Kiplingą, tiek trijų šimtmečių anglų literatūrą.^[24]

Gavęs premiją R. Kiplingas išleido du susijusius tarpusavyje poezijos ir pasakojimų rinkinius: „Pakas iš Puko kalvų“ („Puck of Pook's Hill“, 1906 m.) ir „Apdovanojimai ir fėjos“ („Rewards and Fairies”, 1910 m.). Pastarajame rinkinyje buvo įdėtas jo eilėraštis „Jei“ („If“). 1995 metų BBC apklausoje ši poema buvo išrinkta mėgstamiausia Jungtinės Karalystės poema.^[25]

Tuo metu R. Kiplingas buvo toks populiarus, jog jo draugas Maksas Aitkenas paprašė rašytojo įsikišti konservatorių vardu į 1911 m. Kanados rinkimų procesą. 1911 m. svarbiausias klausimas Kanadoje buvo tarpusavio sutartis su Jungtinėmis Valstijomis, kurią pasirašė liberalų ministras pirmininkas seras Vilfridas Lorjė ir kuriai griežtai priešinosi konservatoriai, vadovaujami sero Roberto Bordeno. 1911 m. rugsėjo 7 d. laikraštis „Montreal Daily Star“ pirmame puslapyje išspausdino R. Kiplingo atsišaukimą dėl susitarimo. R. Kiplingas rašė: „Šiandien Kanada rizikuoja savo pačios siela. Kai šią sielą dėl kokių nors priežasčių prireiks užstatyti, Kanada neišvengiamai turės prisitaikyti prie komercinių, teisinių, finansinių, socialinių ir etinių standartų, kuriuos jai nustatys žymiai galingesnės Jungtinės Valstijos“. Tuo metu „Montreal Daily Star“ buvo skaitomiausias Kanados laikraštis. Kitą savaitę R. Kiplingo atsišaukimas buvo perspausdintas kiekviename Kanados angliškame laikraštyje ir buvo pripažintas kaip padėjęs nukreipti Kanados viešąją nuomonę prieš liberalų vyriausybę.^[26]

R. Kiplingas buvo nusistatęs prieš Airijos autonomiją. Jis draugavo su Dubline gimusiu Alsterio unionizmo lyderiu Edvardu Karsonu. R. Kiplingas laiške draugui parašė, kad Airija – ne šalis ir, kad, prieš anglams atvykstant 1169 m., airiai buvo barbariškai gyvenusių ir vienas kitą žudžiusių galvijų vagių gauja. Jo nuomone, tik britų valdžia užtikrinusi Airijos pažangą. Airijoje R. Kiplingas apsilankė 1911 metais. Todėl 1912 m. rašytojas parašė eilėraštį „Ulster“.^[13]

R. Kiplingas buvo bolševizmo priešininkas. Politikos klausimais R. Kiplingas dažnai diskutuodavo su savo draugu Henriu Raideriu Hagardu, su kuriuo susibičiuliavo, atvykęs į Londoną. Jie liko bičiuliais visam gyvenimui.^[13]

Kaip rašė anglų žurnalas „Masonic Illustrated“, R. Kiplingas tapo masonu apie 1885 m. Masonų pažiūras rašytojas išreiškė eilėraštyje „The Mother Lodge“, masonų simbolius panaudojo romane „Žmogus, kuris norėtų būti karaliumi“ („The Man Who Would Be King“).^[27]

I pasaulinio karo pradžioje, kaip ir daugelis kitų anglų rašytojų, R. Kiplingas kūrė brošiūras ir eilėraščius, entuziastingai palaikančius Jungtinės Karalystės tikslus atkurti Belgiją, kai ją okupavo Vokietija. 1914 m. rugsėjo mėn. britų Vyriausybė paprašė Kiplingo sukurti propagandinio pobūdžio tekstų. Kiplingo tekstai lankstinukuose ir brošiūruose karo metu buvo populiarūs britų tarpe. Rašytojas stengėsi šlovinti Didžiosios Britanijos kariuomenę, garbino kareivių dydvyriškumą. 1914 m. R. Kiplingas buvo vienas iš 53 pagrindinių britų autorių, tarp kurių buvo H. Dž. Velsas, Artūras Konanas Doilis ir Tomas Hardis, pasirašiusių „Autorių deklaraciją“. Šis manifestas skelbė, kad Vokietijos invazija į Belgiją buvo žiaurus nusikaltimas.^[28]

1915 m. rugsėjo mėn. Loso mūšyje žuvo 18 metų amžiaus R. Kiplingo sūnus Džonas. Džonas karo pradžioje norėjo įstoti į Karališkąjį laivyną, tačiau po nesėkmingos medicininės apžiūros dėl blogo regėjimo jo prašymas buvo atmestas. Radjardas Kiplingas draugavo su buvusiu Didžiosios Britanijos kariuomenės vadu ir Airijos gvardijos pulkininku lordu Robertsu, kurio paprašė sūnų priimti į Airijos gvardijos gretas. Džonas Kiplingas buvo išsiųstas į mūšį, kuriame žuvo ir buvo palaidotas Prancūzijoje.^[13] Po sūnaus mirties Radjardas Kiplingas sukūrė eilėraštį, pavadintą „Karo epitafija“ („Epitaphs of the War“), kuriame rašė: „Jei kyla klausimų, kodėl mes mirėme, pasakykite jiems, jog mūsų tėvai melavo“. Kritikai spėjo, kad šie žodžiai gali išreikšti Kiplingo kaltę dėl jo vaidmens organizuojant Džono tinkamumo kariuomenei melagingą komisiją.^[29]

Su Džono mirtimi siejamas 1916 m. R. Kiplingo eilėraštis „Mano berniukas Džekas“, tačiau jis buvo paskelbtas pasakojimo apie Jutlandijos mūšį pradžioje ir atrodo, kad jis susijęs su mirtimi jūroje. Nurodytas „Džekas“ tikriausiai yra bendrinis „Džekas Taras“. Kiplingų šeimoje Džekas buvo šeimos šuns vardas, o Džonas Kiplingas visada buvo Džonas, todėl „My Boy Jack“ pagrindinio veikėjo tapatybė su Džonu Kiplingu kiek abejotina. Nepaisant to, Kiplingą iš tiesų emociškai sunaikino sūnaus mirtis. Teigiama, kad jis slopino sielvartą garsiai skaitydamas Džeinės Osten romanus savo žmonai ir dukrai.^[30]

Karo metu Kiplingas parašė brošiūrą „Laivyno pakraščiai“ („The Fringes of the Fleet”), kurioje buvo įdėta esė ir eilėraščių įvairiomis karo jūrose temomis. Pagal kai kuriuos iš šių eilėraščių muziką sukūrė anglų kompozitorius Edvardas Elgaras.^[31]

R. Kiplingas susidraugavo su prancūzų kareiviu Maurice Hammoneau, kurio gyvybė buvo išgelbėta, kai jo drabužio kairėje kišenėje buvusi romano „Kimas“ kopija sustabdė kulką. Hammoneau padovanojo Kiplingui knygą su vis dar neišimta kulka ir savąjį „Karo kryžiaus“ apdovanojimą dėkingumo vardan. Jie toliau susirašinėjo, o kai Hammoneau susilaukė sūnaus, Kiplingas norėjo jam grąžinti knygą ir medalį, netgi reikalavo juos priimti.^[32]

1918 m. rugpjūčio 1 d. „The Times“ pasirodė R. Kiplingo eilėraštis „Senasis savanoris“ („The Old Volunteer”). Kitą dieną jis parašė laikraščiui, jog tai ne jo eilėraštis ir pasirodė pataisa. Nors „The Times“ tyrimui pasitelkė privatų detektyvą, šio kūrinio autorius niekada nebuvo nustatytas ir detektyvas įtarė, kad autorius visgi yra pats R. Kiplingas.^[33]

Iš dalies dėl Džono mirties, R. Kiplingas prisijungė prie sero Fabiano Veiro Imperatoriškųjų karo kapų komisijos (angl. „Commonwealth War Graves Commission”), atsakingos už britų kareivių kapus. Pagrindinis jo indėlis į projektą buvo parinkta biblinė frazė – „Jų vardas gyvas kartų kartose“ („Their Name Liveth For Evermore") ir pasiūlymas įrašyti frazę „Dievui žinomas“ nežinomų kareivių antkapiuose.

R. Kiplingas parašė dviejų tomų Airijos gvardijos istoriją, kurioje aprašė sūnaus pulką. Kūrinys publikuotas 1923 metais ir laikytas vienu geriausių aprašytų pulko istorijos pavyzdžių.^[34] R. Kiplingo apysakoje „Sodininkas“ vaizduojami apsilankymai karo kapinėse, o eilėraštyje „Karaliaus piligrimystė“ (1922 m.) nupasakota karaliaus Jurgio V kelionė po karo kapų komisijos sutvarkytas kapines ir pastatytus memorialus.

Populiarėjant automobiliams, R. Kiplingas tapo britų spaudos keliaujančiu korespondentu, entuziastingai aprašė keliones po Angliją ir užsienį, nors pats dažniausiai nevairuodavo – jį veždavo vairuotojas.

Po I pasaulinio karo R. Kiplingas manė, jog Jungtinės Amerikos Valstijos atsisakys izoliacionizmo ir pokario pasaulyje vyraus Anglijos, Prancūzijos ir Amerikos aljansas. Jis tikėjosi, kad Jungtinės Valstijos vykdys aktyvesnę užsienio politiką, o Teodoras Ruzveltas, kuriuo rašytojas žavėjosi, vėl taps prezidentu. R. Kiplingą nuliūdino T. Ruzvelto mirtis 1919 m. Rašytojas teigė, jog tai buvo vienintelis amerikiečių politikas, galėjęs išlaikyti Jungtines Valstijas pasaulio politikos „žaidime“.^[13] Radjardas Kiplingas buvo priešiškai nusiteikęs komunizmo atžvilgiu. Įvykus bolševikų perversmui 1917 m. Rusijoje, jis rašė, jog šeštadalis pasaulio „kūnu išėjo iš civilizacijos“.^[35]

1920 m. Radjardas Kiplingas kartu su H. R. Hagardu ir Lordu Sidnamu įkūrė „Laisvės lygą“. Ši neilgą laiką egzistavusi draugija sutelkė dėmesį į klasikinių liberalių idealų propagavimą kaip atsaką į didėjančią komunistų galią Didžiojoje Britanijoje arba, kaip sakė R. Kiplingas, „kovai su bolševizmo pažanga“.^[36]

Radjardas Kiplingas pasisakė už Anglijos ir Prancūzijos aljansą palaikyti taikai, 1920 m. Didžiąją Britaniją ir Prancūziją pavadinęs „dviem Europos civilizacijos tvirtovėmis“. R. Kiplingas ne kartą perspėjo visuomenę neperžiūrėti Versalio sutarties Vokietijos naudai, kas, jo manymu, galėjo sukelti naują pasaulinį karą. Prancūzijos politiko Raimono Puankarė gerbėjas R. Kiplingas buvo vienas iš nedaugelio britų intelektualų, palaikiusių Prancūzijos vykdytą okupaciją Rūro srityje 1923 m., tuo metu, kai Didžiosios Britanijos vyriausybė ir didžioji visuomenės dalis buvo nusistačiusi prieš tai.^[13]

1924 m. R. Kiplingas priešinosi Ramzio Makdonaldo leiboristų vyriausybei kaip „bolševizmui be kulkų“. Jis manė, kad leiborizmas buvo komunistinė organizacija. 1920-aisiais rašytojas kažkiek žavėjosi Benitu Musoliniu, tačiau buvo nusistatęs prieš fašizmą. 1935 m. rašytojas Benitą Musolinį pavadino pašėlusiu ir pavojingu egomaniaku.^[13]

Nepaisant antikomunistinių rašytojo pažiūrų, pirmieji žymesni R. Kiplingo kūriniai išversti į rusų kalbą, valdant Leninui 1920-ųjų pradžioje. Tarpukariu R. Kiplingas buvo populiarus tarp rusų skaitytojų. Jis turėjo įtakos daugeliui jaunesnių rusų poetų ir rašytojų, pavyzdžiui, Konstantinui Simonovui. R. Kiplingo stiliaus aiškumas, šnekamosios kalbos vartojimas buvo laikomi pagrindinėmis poezijos naujovėmis, kurios patiko daugeliui jaunesnių rusų poetų. Nors sovietiniams žurnalams buvo privaloma pradėti R. Kiplingo vertimų publikaciją nuo išpuolio, vaizduojant jį kaip „fašistą“ ir „imperialistą“, Rusijos skaitytojai R. Kiplingą pamėgo taip, kad jo darbai Sovietų Sąjungoje nebuvo uždrausti iki pat 1939 m.^[35]

Daugelio ankstyvųjų Radjardo Kiplingo knygų leidimo viršeliuose buvo atspausdinta svastika, susieta su dramblio, nešiojančio lotoso žiedą, paveikslu, atspindinčiu Indijos kultūros įtaką. R. Kiplingas svastiką naudojo remdamasis Indijos saulės simboliu, suteikiančiu sėkmę, ir sanskrito žodžiu, reiškiančiu „sėkmingas“ arba „gerovė“.^[37]

Radjardas Kiplingas kūrė iki 1930-ųjų pradžios, tačiau lėčiau ir mažiau negu anksčiau. 1936 m. sausio 12 d. naktį dėl vidinio kraujavimo jam buvo atlikta operacija, tačiau nepraėjus nė savaitei, 1936 m. sausio 18 d., būdamas 70 metų, rašytojas mirė Midlsekso ligoninėje nuo dvylikapirštės žarnos opos. Apie jo mirtį anksčiau buvo neteisingai paskelbta žurnale, į kurį jis parašė: "Ką tik perskaičiau, kad esu miręs. Nepamirškite ištrinti manęs iš savo prenumeratorių sąrašo.“ ^[38] Radjardo Kiplingo laidotuvėse dalyvavo Jungtinės Karalystės ministras pirmininkas Stanlis Boldvinas. R. Kiplingo urna su pelenais buvo palaidota „poetų kampe“ Vestminsterio abatijos pietinėje dalyje, šalia Čarlzo Dikenso ir Tomo Hardžio kapų.^[39]

• „Džiunglių knyga („The Jungle Book, 1894);
• „Antroji džiunglių knyga“ („The Second Jungle Book“ 1895);
• „Kimas“ („Kim“, 1901);
• rinkinys „Šiaip pasakojimai“ („Just So Stories“ 1902);
• „Kaip drugelis treptelėjo koja“
• „Apie katiną, kuris mėgo vaikščioti vienas“
• „Drąsūs kapitonai“ („Captains Courageous“ 1897);
• poema „Mandalay“ (1890);
• poema „Gunga Din“ (1890);
• poema "The Gods of the Copybook Headings" (1919);
• poema "The White Man's Burden" (1899);
• poema "If" (1910);
• autobiografinis ciklas „Stalky & Co“.

Vikicitatos

Puslapis Vikicitatose –

Rudyard Kipling