Frans Eemil Sillanpää

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Frans Eemil Sillanpaa (Fransas Emilis Silanpė, 1888 m. rugsėjo 16 d. – 1964 m. birželio 3 d.) – Suomių rašytojas. 1939 m. apdovanotas Nobelio literatūros premija.

Gimė Hemenkiurės valsčiuje, vargingo valstiečio šeimoje. Studijavo medicinos ir gamtos mokslus Helsinkio uneversitete. Dirbo laikraščių redakcijoje.

Silanpė yra parašęs dešimt romanų bei apysakų, keletą novelių kūrinių. Pirmuosiuose kūriniuose žymi ankstyvosios K. Hamsuno ir J. Aho kūrybos įtaka. Žmogus traktuojamas kaip įdvasinta gamtos dalelė, turinti paklusti jos stichinei galiai. Vėlesnėje kūryboje įsivyrauja socialiniai motyvai, pilietinio karo, klasių kovos tematika. Daug dėmesio imta skirti psichologinei analizei, žmogaus ir gamtos santykiui. Paskutiniųjų gyvenimo metų kūriniai jau yra autobiografinio pobūdžio.

• Apysakos: „Hiltu ir Ragnaras“ (1923);
• Apsakymų rinkiniai: „Mano mylima tėvynė“ (1919), „Angelų globotiniai“ (1923);
• Novelių rinkiniai: „Žmonių vaikai žengia drauge su gyvenimu“ (1917);
• Romanai: „Gyvenimas ir saulė“ (1916), „Šventasis skurdas“ (1919), „Užgesusi jaunystė“ (1931), „Vyriškio kelias“ (1932), „Žmonės vasaros naktį“ (1934), „Žmogaus gyvenimo grožis ir menkystė“ (1945);
• Autobiografiniai kūriniai: „Vaikinas gyveno savo gyvenimą“ (1953), „Pasakoju ir vaizduoju“ (1954).

Vikiteka: Frans Eemil Sillanpää – vaizdinė ir garsinė medžiaga