Henrikas VIII

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Henrikas VIII
Anglijos karalius
Tiudorai
Gimė	1491 m. birželio 28 d. Grinviče
Mirė	1547 m. sausio 28 d. (55 metai) Londone
Tėvas	Henrikas VII
Motina	Elżbieta Jorkietė
Sutuoktinis (-ė)	Katerina Aragonietė, Ana Bolein, Džeinė Seimur, Ana Klevė, Katerina Hovard, Katerina Par
Vaikai	Marija I, Elžbieta I Eduardas VI, Henrikas Fitsrojus(nesantuokinis sūnus)
Anglijos karalius
Valdė	1509 m. - 1547 m. (~38 metai)
Karūnavimas	1509 m. birželio 24
Pirmtakas	Henrikas VII
Įpėdinis	Eduardas VI
Vikiteka	Henrikas VIII
Parašas

Henrikas VIII (1491 m. birželio 28 d. Grinviče – 1547 m. sausio 28 d. Londone) – nuo 1509 m. balandžio 22 d. (karūnuotas birželio 24 d.) iki savo mirties buvo Anglijos karalius ir Airijos lordas (vėliau Airijos karalius).

Henrikas VIII buvo antrasis Tiudorų dinastijos monarchas, tapęs karalium po tėvo Henriko VII mirties. Beieškodamas moters, kuri jam padovantų taip trokštamą sūnų, buvo vedęs net šešis kartus. Henrikas VIII turėjo bene daugiausiai galių iš visų Anglijos monarchų, jo valdymo metu buvo išformuoti vienuolynai ir sudaryta Anglijos ir Velso unija.

Henrikas VIII buvo Henriko VII ir Elžbietos Jorkietės antrasis sūnus. Vyresnysis brolis Artūras, Velso princas mirė 1502 m., palikdamas Henriką įpėdiniu.

Valdant Henrikui VIII įsigaliojo daug svarbių įstatymų. Tarp jų buvo keletas aktų, atskyrusių Anglijos bažnyčią nuo Romos katalikų bažnyčios ir įtvirtinančių karalių kaip Anglijos bažnyčios aukščiausią vadovą.

Žinoma, kad jis buvo aistringas lošėjas ir kauliukų žaidėjas. Jaunystėje Henrikas VIII užsiiminėjo sportu, ypač riterių dvikovom, medžiokle ir karališkuoju tenisu. Jis taip pat buvo patyręs muzikantas, rašytojas ir poetas. Jo žinomiausias muzikos kūrinys yra Pramoga su gera kompanija ("Kyngio baladė"). Jis dalyvavo statant ar tobulinant keletą svarbių pastatų, įskaitant Nonsucho rūmus, Karaliaus koledžo koplyčią Kembridže ir Vestminsterio abatiją Londone. Daug Henriko VIII patobulintų pastatų buvo prieš tai konfiskuoti iš kardinolo Tomo Volzio (Thomas Wolsey). Pvz.: Kristaus bažnyčia Oksforde, Hemptono rūmai, Vaitholo (Whitehall) rūmai ir Trejybės koledžas Kembridže. Jis įkūrė Kristaus bažnyčios katedros mokyklą 1546 m.

Henrikas VIII gimė Placentijos rūmuose Grinviče ir buvo trečias vaikas Henriko VII ir Elžbietos Jorkietės šeimoje. Vaikystę išgyveno tik pats Henrikas VIII, Artūras, Marija ir Margarita. 1493 m. jis buvo paskirtas Doverio pilies konstebliu ir Sinkvio portų (Cinque Ports) lordu saugotoju. Jam buvo suteiktas geriausias išsilavinimas ir jis laisvai kalbėjo lotyniškai, prancūziškai, ispaniškai. Buvo numatyta, kad Henrikas VIII lips karjeros laiptais Bažnyčioje, o jo vyresnysis brolis Artūras taps karaliumi.

1502 m. Artūras staiga mirė ir Henrikas pradėjo eiti brolio pareigas, tapdamas Velso princu ir sosto įpėdiniu. Jo tėvas atnaujino pastangas sudaryti sąjungą tarp Ispanijos ir Anglijos per vedybas (ir jis nenorėjo grąžinti Katerinos kraičio), tad Henrikas turėjo vesti savo brolio našlę Kateriną Aragonietę, jauniausią išgyvenusį Ferdinando II Aragoniečio ir Izabelės Kastilietės vaiką.

Kad galėtų vesti brolio našlę, Henrikui reikėjo Popiežiaus leidimo, kad būtų įveikta giminystės kliūtis. Tačiau Katerina prisiekė, kad jos pirmos vedybos nebuvo užbaigtos ir nereikia Popiežiaus leidimo, o tik ratifikuotos santuokos atleidimo. Bet Ispanijos ir Anglijos didikai susitarė, kad visgi reikia Popiežiaus leidimo, kad būtų pašalintos visos abejonės dėl santuokos teisėtumo. Dėl Katerinos motinos, karalienės Izabelės nekantravimo, popiežius leidimą santuokai suteikė popiežiaus bulės forma. Taigi praėjus keturiolikai mėnesių po vyro mirties, Katerina susižadėjo su jos vyro broliu. 1505 m. karalius prarado susidomėjimą sąjunga su Ispanija ir jo sūnus pareiškė, kad sužadėtuvės sudarytos be jo pritarimo.

Diplomatiniai manevrai, turėję nulemti santuokos likimą užtruko iki Henriko VII mirties 1509. Tiktai septyniolikos metų Henrikas vedė brolio našlę 1509 m. birželio 11 d., o birželio 24 d. jie buvo karūnuoti Vestminsterio abatijoje.

1521 m. Henrikas VIII apkaltino Edvardą Stafordą, trečiąjį Bekingemo hercogą maištu ir jam įvykdė mirties bausmę.

1525 m. prie didėjančio Henriko VIII nepasitenkinimo tuo, ką jis laikė Katerinos nesugebėjimu susilaukti įpėdinio, prisidėjo atsiradęs susižavėjimas jauna charizmatiška karalienės palydos dvariške Ana Bolein. Jis įsakė kardinolui Volziui pradėti derybas su Roma, kad būtų anuliuotos jo vedybos tuo pagrindu, kad Katerinos ir sergančio Artūro santuoka buvo užbaigta. Karaliaus sekretorius Viljamas Naitas (William Knight) išvyko į Romą, kad popiežius Klemensas VII anuliuotų vedybas, bet popiežius nenorėjo patenkinti karaliaus prašymo dėl Šventosios Romos imperatoriaus Karolio V spaudimo, kurio kariai plėšikavo Romoje ir buvo įkalinę jį Vatikane. Be to jis nenorėjo panaikinti ankstesniojo popiežiaus sprendimo. Šios nesėkmės su Katerinos nutolimu lėmė tai, kad Henrikas VIII nušalino kardinolą Volzį nuo Lordo kanclerio pareigų 1529 m. Jo įpėdinis Tomas Moras dar mažiau tiko Henriko VIII tikslams įgyvendinti, tad jis sulaužė ištikimybę Romai.

Tuo metu Henrikas VIII aptiko ir paaukštino kitokio būdo žmones. Tarp jų buvo du įtakingi dvasininkai, Tomas Kromvelis ir Tomas Kranmeris. Tai Kranmeris pasiūlė Henrikui pasitarti su "žemyno universitetų teologijos fakultetais" dėl jo santuokos teisėtumo. Šis projektas, skatinamas papirkinėjimo ir paslaugų, susilaukė sėkmės ir 1530 m. pateikė parlamentui Henrikui palankią nuomonę. Kranmeriui, už jo pagalbą karaliui atsikratyti žmonos, buvo suteiktas ambasadoriaus postas, o po to jis pakeitė mirusį Viljamą Varhamą (William Warham) ir tapo Kenterberio arkivyskupu. Tuo tarpu Kromvelis tapo pagrindiniu karaliaus patarėju, pateikęs dar drąsesnį pasiūlymą Henrikui VIII paneigti popiežiaus viršenybę ir pasiskelbti Anglijos bažnyčios galva. Abu jie buvo Bolein statytiniai ir buvo palankūs protestantiškoms doktrinoms, kurios plito iš žemyno. Grasinimai, kad bus nustota mokėti dešimtinė, nepaveikė popiežiaus, ir Herrikas VIII visko ėmėsi pats: 1533 m. sausio mėnesį jis slapta vedė Aną Bolein ir su savo sąjungininkais parlamente priėmė įstatymą, draudžiantį kreiptis į Romą. Arkivyskupas Kranmeris paskelbė santuoką su Ana Bolein teisėta. Birželio 1 d. Bolein buvo karūnuota ir po trijų mėnesių pagimdė dukrą Elžbietą I.

Popiežius ekskomunikavo Henriką VIII 1533 m. liepos mėnesį (istorikai nesutaria dėl tikslios ekskomunikavimo datos. Vinstonas Čerčilis knygoje Anglakalbių istorija teigia, kad 1533 m. bulė buvo tik projektas ir neįsigaliojo iki 1535 m. Kiti teigia, kad Henriką VIII ekskomunikavo Paulius III tik 1538 m.). Po to sekė didelis religinis perversmas. Kromvelio skatinamas parlamentas, 1534 m. pavasarį, priėmė kelis aktus, kurie įvykdė atsiskyrimą nuo Romos. Apribotų kreipimųsi įstatymas draudė Anglijos dvasininkams kreiptis į popiežių. Be to, jis draudė bažnyčiai, be karaliaus sutikimo, keisti nuostatus. Bažnytinis paskyrimo aktas reikalavo, kad dvasininkija rinktų vyskupus iš karaliaus pasiūlytų kandidatų. Viršenybės aktas skelbė, kad Anglijos karalius yra "vyriausias Anglijos bažnyčios vadovas žemėje". Maištų aktas skelbė, kad visi apkaltinami išdavyste ir baudžiami mirtimi, jei nesutinka, kad karalius yra Anglijos bažnyčios vadovas.

1533 m. parlamentas Paveldėjimo aktu pripažino Henriko ir Anos Bolein santuoką ir atmetė popiežiaus priekaištus. Katerinos duktė, ledi Marija, paskelbta neteisėta dukra, o Bolein vaikai turėjo teisę pretenduoti į sostą. Šiose deklaracijose svarbiausias straipsnis buvo atsižadėti "užsienio valdžios, princo ar valdovo". Visi suaugę karalystės gyventojai turėjo pripažinti aktų nuostatus priesaika, o tai atsisakę padaryti buvo įkalinami visam gyvenimui.

Pasipriešinimas Henriko VIII religinei politikai buvo greitai nuslopintas. Buvo nukankinta ir nužudyta daugybė nepritariančių vienuolių. Žymiausi rezistentai buvo Džonas Fišeris, Ročesterio vyskupas, ir Tomas Moras, buvęs Henriko lordas kancleris. Jie abu atsisakė prisiekti, buvo apkaltinti maištu ir nukirsdinti 1535 m. Taiberne. Tomas Kromvelis, kuriam buvo sukurtas postas "Bažnyčios vietininkas", buvo paskirtas formaliai prižiūrėti, kaip vienuolynai laikosi karaliaus įsakymų, o iš tikrųjų įvertinti jų turtus. Abato Ričardo Vaitingo (Richard Whyting) mirtis yra tik vienas iš vykdytos prievartos pavyzdžių. 1536 m. parlamento aktas leido karaliui pasisavinti mažesnių vienuolynų turtus (turinčius mažiau nei 200 svarų metinių įplaukų). Šie veiksmai skatino Anglijos žmonių pasipriešinimą, peraugusį į maištą šiaurės Anglijoje tų metų spalį. Henrikas VIII pažadėjo atleisti maištininkams ir padėkojo, kad atkreipė jo dėmesį į problemą, po to pakvietė į puotą Robertą Aską (Robert Aske), maištininkų vadą. Puotoje Henrikas paprašė Aską užrašyti viską, kad jis geriau suprastų problemas, kurias turės "įveikti". Robertas Askas padarė kaip buvo paprašyta, o jo užrašai buvo panaudoti prieš jį kaip prisipažinimas. Karaliaus žodžiu neabejojama (nes jis Dievo išrinktasis ir antrasis po Dievo), tad Askas pranešė maištininkams, kad jiems pavyko ir jie gali skirstytis. Bet Henrikas į maištininkus žiūrėjo kaip į išdavikus ir nesijautė įpareigotas laikytis žodžio. Maištininkai suprato, kad juos apgavo ir kitais metais sukilo, bet jų nebebuvo tiek daug, ir karalius juos sutriuškino. Lyderiai, tarp jų Askas, buvo suimti ir nužudyti. 1539 m. parlamento aktu buvo panaikinti likusieji vienuolynai.

Nors Ana Bolein labai prisidėjo prie religinės reformos, jos santykiai su karaliumi netrukus po vedybų pašlijo. Po Elžbietos gimimo ji buvo bent du kartus pastojusi ir patyrė persileidimus. Henrikas patyrė tokį pat nusivylimą kaip ir Katerinos atveju. Nusprendęs turėtį sūnų įpėdinį ar paskatintas Tomo Kromvelio, Henrikas VIII įsakė suimti Aną Bolein ir apkaltino ją panaudojus burtus, kad jis ją vestų, turėjus lytinių santykių su kitais penkiais vyrais ir incestu su broliu Džordžu Boleinu, karaliaus sužeidimu ir bandymu jį nužudyti. Tikėtina, kad kaltinimai sufabrikuoti. Anos Bolein teismui pirmininkavo jos tikras dėdė Tomas Hovardas, trečiasis Norfolko hercogas. 1536 m. gegužės mėnesį teismas nuteisė Aną Bolein ir jos brolį mirties bausme sudeginant ant laužo ar nukertant galvą, priklausomai nuo to, kaip panorės karalius. Per paskutines savo mišias karalienė viešai prisiekinėjo, kad yra nekalta. Ji taip pat buvo kaltinama ketinimu nunuodyti Henriką Ficrojų, nesantuokinį Henriko VIII sūnų.

1536 m. praėjus dienai po Anos Bolein egzekucijos, Henrikas VIII susižadėjo, o po 10 dienų vedė Džeinę Seimur (Jane Seymour), karalienės freiliną, kuria jis buvo kurį laiką susižavėjęs. 1536 m. įpėdinystės aktas paskelbė Džeinės Seimur vaikus sosto įpėdiniais, o Mariją ir Elžbietą nesantuokiniais vaikais. Karaliui buvo suteikta galia testamentu nurodyti savo įpėdinį. Džeinė 1537 m. pagimdė princą Edvardą, būsimąjį Edvardą VI. Ji mirė Grinvičo rūmuose 1537 m. spalio 28 d. nuo pogimdyminės karštinės. Po jos mirties visi rūmai su karaliumi ilgai gedėjo. Henrikas VIII Džeinę Seimur laikė vienintele "tikra" žmona, nes ji jam suteikė taip trokštamą sūnų.

Henrikas VIII norėjo vesti dar kartą, kad sostą tikrai paveldėtų sūnus. Tomas Kromvelis, tada jau pirmasis Esekso grafas, pasiūlė į žmonas Aną Klevietę (Anne of Cleves), protestanto Klevo hercogo seserį, nes hercogas buvo svarbus sąjungininkas kovoje su Romos katalikų bažnyčia. Hansas Holbeinas Jaunesnysis buvo nusiųstas į Klevą nutapyti karaliui Anos portretą. Nors teigiama, kad portrete ji daug gražesnė, abejotina, kad portretas neteisingas, nes Holbeinas išliko rūmų malonėje. Paskatintas Holbeino portreto ir dvariškių pagyrų Anai, Henrikas VIII sutiko ją vesti. Anai atvykus į Angliją, sakoma, kad jis nusprendė ją esant nepatrauklia ir net konfidencialiai ją vadino "Flandrijos kumele". Bet 1540 m. sausio 6 d. jie susituokė.

Henrikas VIII nusprendė nutraukti santuoką ne tik dėl asmeninių jausmų, bet ir dėl politikos. Klevo hercogas konfliktavo su Šventosios Romos imperatoriumi, o su juo Henrikas VIII nenorėjo pyktis. Ana buvo pakankamai protinga, kad nesipriešintų santuokos anuliavimui. Ji liudijo, kad jos santuoka nebuvo užbaigta. Ji teigė, kad Henrikas VIII kiekvieną vakarą ateidavo į jos miegamąjį tik pabučiuoti nuotakos į kaktą prieš miegą. Vėliau santuoka buvo panaikinta tuo pagrindu, kad Ana Klevietė anksčiau buvo pažadėta vienam žemyno kilmingajam. Ji gavo "Karaliaus sesers" titulą ir Heverio pilį, buvusią Boleinų rezidenciją. Tuo tarpu Esekso grafas pakliuvo į nemalonę dėl nesugebėjimo rūpintis karaliaus santuokiniais reikalais ir buvo nukirsdintas. Jam sukurta Bažnyčios vietininko pareigybė buvo panaikinta.

1540 m. liepos 28 d. (tą dieną Esekso grafui nukirsta galva) Henrikas VIII vedė jaunąją Kateriną Hovard (Catherine Howard), Anos Bolein pusseserę, kuria buvo labai susižavėjęs. Tačiau greitai karalienė įsitaisė meilužį Tomą Kulpeperį. Ji taip pat įdarbino savo sekretoriumi Francį Derehamą, kuris su ja buvo neoficialiai susižadėjęs ir iki vestuvių turėjo su ja romaną. Tomas Kranmeris, kuris priešinosi galingai katalikiškai Hovardų šeimai, karalienės nusižengimų įrodymus pateikė karaliui. Nors Henrikas atsisakė patikėti Kranmerio išvadomis, liepė tęsti tyrimą. Klausinėjama karalienė galėjo prisipažinti, kad buvo susižadėjusi su Derehamu (tai padarytų jos santuoką su Henriku VIII neteisėta), ji tvirtino, kad Derehamas ją vertė lytiškai santykiauti. Šis savo ruožtu atskleidė karalienės ryšius su Tomu Kulpeperiu.

Katerinos Hovard santuoka buvo anuliuota prieš jos egzekuciją 1542 m. vasario 13 d. Jai buvo apie aštuoniolika metų.

Paskutinį kartą Henrikas vedė turtingą našlę Kateriną Par (Catherine Parr) 1543 m. Jie pykosi dėl religijos: ji buvo radikalė, o jis konservatyvus. Tai vos nelėmė jos pražūties, bet ji išsigelbėjo rodydama nuolankumą. Ji sutaikė Henriką su dviem pirmom dukrom, Marija ir Elžbieta. 1544 m. parlamento aktas suteikė joms teisę paveldėti sostą eilėje po Edvardo, Velso princo, bet jos vis tiek buvo laikomos nesantuokinėmis dukromis.

Yra išlikusi vaikiška skaičiuotė „Divorced, beheaded, died. Divorced, beheaded, survived“ (Išsiskyrė, nukirsdino, mirė. Išsiskyrė, nukirsdino, išgyveno), apibūdinanti šias šešias moteris. Bet ji neteisinga, nes, pirma, Henrikas neišsiskyrė nė su viena žmona, santuokos buvo anuliuotos. Antra, buvo anuliuotos keturios, o ne dvi santuokos.

Žiaurus ir tironiškas Henriko būdas laikui bėgant ir sveikatai silpstant vis labiau ryškėjo. Pagal Holinšedą, jam valdant buvo įvykdyta apie 72 tūkst egzekucijų.

Gyvenimo pabaigoje Henrikas priaugo svorio (jo krūtinės apimtis siekė 137 cm) ir tikriausiai kentėjo nuo podagros. Jo svoris pradėjo didėti po nelaimingo atsitikimo riterių dvikovoje 1536 m. Žaizda šlaunyje ne tik trukdė mankštintis, bet palaipsniui opėjo ir galėjo sukelti mirtį, kuri jį ištiko 1547 m. sausio 28 d. Vaitholo rūmuose. Tą dieną turėjo būti jo tėvo 90 metų jubiliejus.

Teorija, kad Henrikas VIII kentėjo nuo sifilio, atsirado praėjus 100 metų po jo mirties. Dabar šiai teorijai pritariantys teigia, kad jo vaikai Edvardas VI, Marija Tiudor ir Elžbieta I kentėjo nuo įgimto sifilio. Kita teorija teigia, kad Henrikas VIII ir jo sesuo Margarita Tiudor kentėjo nuo negydyto II tipo diabeto.

Henrikas VIII palaidotas Šventojo Džordžo koplyčioje Vindzoro pilyje šalia Džeinės Seimur. Po šimto metų Karolis I buvo palaidotas tame pačiam kape. Per dešimtmetį visi jo santuokiniai vaikai pabuvojo soste ir nė vienas nepaliko palikuonių.

Pagal 1543 m. Įpėdinystės aktą Edvardas paveldėjo sostą ir tapo Edvardu VI. Jis buvo pirmasis Anglijos karalius – protestantas. Kadangi buvo tik devynerių metų, neturėjo realios valdžios. Henrikas VIII paskyrė 16 teismo vykdytojų, kurie sudarė regentų tarybą, kol Edvardui sueis 18 metų. Vykdytojai išrinko Edvardą Seimūrą, Džeinės vyresnįjį brolį, Lordu protektoriumi.

Karališkieji titulai
Prieš tai: Henrikas VII	Anglijos karalius 1509 m. balandžio 22 d. - 1547 m. sausio 28 d.	Po to: Eduardas VI

Ž • A • R Anglijos karaliai Iki Normanų užkariavimo Alfredas Didysis • Edvardas I Vyresnysis • Atelstanas • Edmundas I • Edredas • Edvigas • Edgaras Taikusis • Eduardas Kankinys • Etelredas II • Svenas I Šakiabarzdis • Edmundas II • Knutas II Didysis • Haraldas I • Hardiknutas• Eduardas Išpažinėjas • Haraldas II Normanų dinastija Vilhelmas I Užkariautojas • Viljamas II • Henrikas I • Steponas Plantagenetai Henrikas II Plantagenetas • Ričardas I • Jonas Bežemis • Henrikas III Plantagenetas • Eduardas I • Eduardas II • Eduardas III • Ričardas II • Henrikas IV • Henrikas V • Henrikas VI • Eduardas IV • Henrikas VI • Eduardas IV • Eduardas V • Ričardas III Tiudorai Henrikas VII • Henrikas VIII • Eduardas VI • Marija I. Tudor • Elžbieta I Stiuartai Jokūbas VI • Karolis I • Oliver Cromwell, lordas protektorius • Richard Cromwell, lordas protektorius • Karolis II • Jokūbas II • Marija II a Viljamas III Oranietis • Ona Stiuart

Ž • A • R Velso princai Eduardas II (1301–1307) • Eduardas (1343–1376) • Ričardas II (1376–1377) • Henrikas V (1399–1413) • Eduardas (1454–1471) • Eduardas V (1471–1483) • Eduardas (1483–1484) • Arturas (1489–1502) • Henrikas VIII (1504–1509) • Eduardas VI (1537–1547) • Henrikas Frederikas (1610–1612) • Karolis I (1616–1625) • Karolis II (1641–1649) • Džeimsas (1688) • Jurgis II (1714–1727) • Frederikas (1729–1751) • Jurgis III (1751–1760) • Jurgis IV (1762–1820) • Eduardas VII (1841–1901) • Jurgis V (1901–1910) • Eduardas VIII (1910–1936) • Karolis III (1958–2022) • Viljamas (2022–dabar)

Ž • A • R Kornvalio hercogai Eduardas (1337–1376) • Ričardas II (1376–1377) • Henrikas V (1399–1413) • Henrikas VI (1421–1422) • Eduardas (1453–1471) • Edwardas V (1470–1483) • Eduardas (1483–1484) • Arturas (1486–1502) • Henrikas VIII (1502–1509) • Henrikas (1511) • Henrikas (1514) • Eduardas VI (1537–1547) • Henrikas Frederikas (1603–1612) • Karolis I (1612–1625) • Karolis II (1630–1649) • Džeimsas (1688–1701/2) • Jurgis II (1714–1727) • Frederikas (1727–1751) • Jurgis IV (1762–1820) • Eduardas VII (1841–1901) • Jurgis V (1901–1910) • Eduardas VIII (1910–1936) • Karolis III (1958–2022) • Viljamas (2022–dabar)