Alberas Kamiu

Alberas Kamiu (pranc. Albert Camus, (1913-1960) – prancūzų filosofas ir rašytojas, ateistinio egzistencializmo atstovas. Nobelio literatūros premijos laureatas (1957).

1. Dabarty nerimom, su praeitim pykomės, ateities neturėjom: visiškai kaip tie, kuriuos žmonių teisingumas ar neapykanta laiko už grotų.
2. Žmogus niekada nėra vienišas! Mus visur lydi ir slegia ateities ir praeities našta.
3. Tikrai rūpindamasis ateitimi, privalai viską atiduoti dabarčiai.
4. Tikras dosnumas ateičiai yra viską atiduoti dabarčiai.

1. Didysis gyvenimo klausimas – kaip gyventi tarp žmonių.
2. Gyvenimas nėra lengvas, tačiau jis mums duoda meną, tikėjimą ir meilę.
3. Gyventi šiame pasaulyje taip, kad jis nepavirstų pragaru, gyventi orientuojantis ne į ateities iliuzijas, o į gyvą dabarties pilnatvę bei konkretybę.
4. Ir ten, pusiaukelėj tarp tų bedugnių ir tų aukštumų, jie ne gyveno, o veikiau plaukė nešami dienų be krypties ir bergždžių prisiminimų, – tikri klajūnai šešėliai, kurie būtų galėję įgyti jėgų tik sutikdami šaknytis savo sielvarto žemėje.
5. Jei nėra sielvarto gyvenime, nėra ir meilės gyvenimui.
6. Kaip turi būti sunku gyventi vien tuo, ką žinai ir ką atmeni, neturint ko tikėtis.
7. Keista klaida vertinant mūsų gyvenimus, nes mėginame pažvelgti į juos iš šalies.
8. Kiekvienas gyvenimas, suteiktas pinigams, yra mirtis. Atgimimas – nesavanaudiškumas.
9. Mano gyvenimo paslaptis: įsivaizduoti Dievą be žmogaus nemirtingumo.
10. Naujų laikų priešaušryje: Viskas išeikvota? Gerai, tuomet pradedam gyventi.
11. Netekti gyvybės – menkas dalykas <...> bet matyti, kaip mūsų gyvybė netenka prasmės, kaip nyksta mūsų gyvenimo tikslas – štai kas napakeliama. Neįmanoma gyventi be tikslo.
12. Noriu žinoti ar galiu gyventi su tuo, ką žinau, ir tik su tuo.
13. Paklydimo ir visa ko neigimo šėlas, noras nebūti panašiam į nieką, visiems laikams sulaužyti tai, kas mus apibrėžia, dovanoti dabarčiai vienatvę ir nebūtį, surasti tą vienintelį atramos tašką, kur likimai gali staiga prasidėti iš naujo. Ta pagunda – nuolatinė. Pasiduoti jai ar atmesti? Ar galima įsprausti kūrybos šėlą į tą kunkuliuojantį gyvenimą ar, atvirkščiai, savo gyvenimu lygiuotis į jį ir paklusti akimirkos praregėjimui? Grožis, didžiausias mano rūpestis, sykiu su laisve.
14. Reikia pamilti gyvenimą labiau negu jo prasmę, sako Dostojevskis. Taip, o kai gyvenimo meilė praeina, mūsų nebeguodžia ir jokia jo prasmė.
15. Religija moko, jog žmogaus gyvenimo pirma pusė kyla į kalną, o antra rieda pakalniui, ir tada dienos jau nebe tavo žinioj, bet kada jos gali būti iš tavęs atimtos, o tu nieko negali padaryti, ir užtat geriausiai visai nieko nedaryti.
16. Tikrasis kelias – tas, kuris veda į gyvenimą, į Saulę.
17. Visi žino, kad gyvenimas nėra vertas tų pastangų, kuriomis už jį mokama.
18. Žmonės, kurie iš didelės meilės išsižada asmeninio gyvenimo, gal ir praturtina save, tačiau neabejotinai nuskurdina tuos, kuriuos pasirinko mylėti.

1. Gyventi su savo aistromis reiškia sykiu gyventi ir su savo kančiomis, kurios yra jų atsvara, korekcija, pusiausvyra ir atlyginimas. Kai žmogus išmoksta – ir ne popieriuje – likti vienas su savo kančia, įveikti norą nuo jos pabėgti, iliuziją, kad gali ja „pasidalyti“ su kitais, jau nebedaug ko lieka mokytis.
2. Jei esi visiškai tikras dėl savo nevilties, privalai elgtis taip, tarsi turėtum viltį, – arba nusižudyti. Kančia neduoda jokių teisių.
3. Kiekvieno kančioje, emocijoje, aistroje esama meto, kai ji priklauso pačiam žmogui su visu tuo, kas jame labiausiai individualu, nepakartojama, ir meto, kai ji priklauso menui. Tačiau pačioje pradžioje menas bejėgis ką nors su jomis padaryti. Menas – tai nuotolis, kurį kančiai suteikia laikas. Tai žmogaus transcendencija savo paties atžvilgiu.
4. Manoma, kad žmogus kenčia, kai miršta mylima būtybė. Ne, tikroji kančia didesnė – tai pajusti, kad sielvartas taip pat praeina. Net skausmas beprasmis.

1. Jeigu esi sutvertas kūrybai, meilei ir pergalėms, vadinasi, esi sutvertas gyventi taikoje. Tačiau karas išmoko viską prarasti ir tapti tuo, kuo nebuvai. Viskas darosi priklausoma nuo stiliaus.
2. Kai kyla karas žmonės sako: „Tai ilgai netruks, pernelyg kvaila“. Žinoma, karas yra kažkas pernelyg kvaila, bet trukti jis užtrunka.
3. Žemė matė tiek ir tiek karų ir marų. Ir vis dėlto maras ir karas užklumpa žmones visada tokius pat nepasirengusius.

1. Bendras gėris kuriamas kiekvieno laime.
2. Gėda būti laimingu vienam.
3. Jei norėsi lengvint žmonėms nedalią, savo laimei niekada nebeturėsi laiko. Reikia rinktis.
4. Jei norime būti laimingi, privalome mažiau domėtis kitais.
5. Jis suvaidino savo vaidmenį, atliko vienintelę žmogaus užduotį – būti laimingam, tik tiek.
6. Laimė ir absurdas – du tos pačios žemės vaikai. Jie neatskiriami.
7. Laimė kilni. Ji nesilaiko ant griuvėsių.
8. Mes neturime laiko, kad būtume savimi, mes turime laiko tik būti laimingi.
9. Vadinasi, laimė esti dvejopa, ir aš pasirinkau žmogžudžių laimę. Aš gi laimingas. Prieš kurį laiką maniau, kad esu pasiekęs kančios viršūnę. Pasirodo, ne, galima eiti dar toliau. Ir priėjęs galą pajutau nuostabią, sterilią laimę.

1. Laisvas tas, kuris gali nemeluoti.
2. Laisvės aš išmokau ne iš Markso – jos mane išmokė skurdas.
3. Laisvė – tai galia ginti tai, ko aš neteigiu, net toje santvarkoje ar pasaulyje, kuriuos pripažįstu. Tai galia pripažinti, kad ir priešininkas gali būti teisus.
4. Laisvė – tai teisė nemeluoti. Tai teisinga tiek socialiniu, tiek moraliniu lygmeniu.
5. Mano laisvė nėra gėris.
6. Tėra viena laisvė – išsiaiškinti santykius su mirtimi. Po to jau viskas įmanoma. Negaliu priversti tave tikėti Dievą. Tikėti Dievą – tai susitaikyti su mirtimi. Kai susitaikysi su mirtimi, Dievo problema bus išspręsta – bet ne atvirkščiai.

1. Aš nežinau kitos meilės, tik tą geismo, intelekto, švelnumo mišinį, kuris pririša mane prie kito konkretaus žmogaus.
2. Be meilės įgyta garbė – liūdna garbė.
3. Būti nemylimam – tai nesėkmė. Nemylėti – štai nelaimė!
4. Jei myli žmogų, vadinasi, sutinki su juo pasenti.
5. Mylėti kokią nors būtybę – vadinasi, sutikti su ja senti.
6. Nesant meilės, galima pamėginti įgyti garbę. Liūdna garbė.
7. Nieko nėra pasauly, dėl ko būtų verta nusigręžti nuo to, ką myli.
8. Ramiausia būtų mylėti tylint. Bet yra sąmonė ir asmenybė, tad tenka kalbėti. Ir meilė tampa pragaru.
9. Reikia patirti meilę prieš susiduriant su morale. Kitaip neišvengsi kančios.
10. Žmonės nuolat painioja, viena vertus, santuoką ir meilę, kita vertus, laimę ir meilę. Bet tai visiškai skirtingi dalykai. Štai kodėl, nors meilė ir labai retas daiktas, pasitaiko laimingų santuokų.

1. Jeigu menininkas nesutramdo savęs pats, jis paklaiksta ir ima vergauti šmėkloms.
2. Kodėl aš menininkas, o ne filosofas? Todėl, kad mąstau žodžiais, o ne idėjomis.
3. Menininkas tampa savimi nuolat eidamas nuo savęs prie kitų ir nuo kitų prie savęs, jis visados yra pusiaukelėje tarp grožio, be kurio negali apsieiti, ir bendrijos, iš kurios negali ištrūkti. Štai kodėl tikri menininkai nieko nesmerkia, užuot teisę, jie įsipareigoja suprasti.

1. Jeigu reikėtų parašyti reikšmingą žmonijos minties istoriją, tai ji turėtų būti atsikartojančių atgailų ir bejėgiškų pastangų istorija.
2. Mintis visuomet būna išsiveržusi į priekį. Ji mato pernelyg toli, toliau nei kūnas, liekantis dabartyje. Panaikinti viltį reiškia sugrąžinti mintį į kūną. O kūnui lemta supūti.
3. Visi didieji darbai ir visos didžiosios mintys prasideda nuo juokingai menkų dalykų.
4. Žmogaus mintis visų pirma yra jo ilgesys.

1. Bet kas yra šimtas milijonų mirusiųjų? Kare buvęs kažin ar žino, kas yra vienas miręs žmogus. O kadangi vienas miręs žmogus nieko nereiškia, nebent savo akimis jį būtum matęs mirusį, tai šimtas milijonų lavonų, nusėjusių žmonijos istoriją, tėra dūmas vaizduotėje.
2. Jei viena iš siaubingų žmogaus privilegijų yra galimybė numirti vienam, tai ne mažiau žiauri ir neabejotina tiesa yra tai, kad iš tikrųjų žmogui vienam numirti neįmanoma.
3. Kai jūs visi čia, aš pajuntu beribę tuštumą, kurios negaliu pakęsti. Man gera tik su mirusiais. Jie tikri. Jie tokie kaip aš. Jie manęs laukia ir mane skubina.
4. Mirtis turi patricijų rankas, jos traiško, bet išlaisvina.
5. Reikia nemąstyti apie rytojų, nes rytoj iš esmės reiškia mirti.
6. Visi sveiki žmonės visada daugiau ar mažiau trokšta mirties tų, kuriuos myli.
7. Žmogus nebus laisvas tol, kol neįveiks savo mirties baimės. Bet ne savižudybe. Nereikia išsižadėti savęs, kad ją įveiktum. Mokėti numirti žvelgiant mirčiai į akis, be kartėlio.
8. Žmonės miršta, ir jie nėra laimingi.

1. Aš nusišalinau nuo pasaulio ne todėl, kad turėjau jame priešų, o kad turėjau jame draugų. Ne todėl, kad jie man kenkė, kaip paprastai būna, o kad manė, jog aš geresnis nei esu iš tikrųjų. Tai melas, kurio negalėjau pakęsti.
2. Pasaulis nuostabus, ir be jo nėra išganymo.
3. Šis pasaulis bereikšmis, ir kas tai pripažįsta, įgyja laisvę.

1. Hegelis. „Tik šiuolaikinis miestas siūlo protui erdvę, kur šis gali susivokti.“ Reikšminga. Tai didžiųjų miestų epocha. Pasauliui amputuota jo tiesos dalis, jo pastovumo ir pusiausvyros šaltinis: gamta, jūra… Sąmonė gyvuoja tik gatvėse!
2. Intelektualas – tai žmogus, kurio protas pats save stebi.
3. Protas arba neigiamas, arba už jį brangiai mokama.
4. Protas ir pasaulis paremia vienas kitą, bet negali apsikabinti.

1. Nemokėti pradžiuginti sielos – reiškia ją parduoti.
2. Poreikis būti teisiam – vulgarios sielos požymis.
3. ... žmogus nešiojasi tik pusę savo sielos ir tampa tobulas tik suradęs ir pamilęs kitą, kuris turi antrąją pusę. Dėl to mylėti galima tiktai vieną kartą, o tokia meilė esanti būti ir amžina.

1. Kai sudūžta širdis, nesigirdi jokio garso. Atrodo, jog tą akimirką turėtų gausti visi pasaulio varpai, riaumoti lokiai, trenkti žaibas, tačiau nesigirdi nei vieno garso. Todėl ir yra taip skaudu.
2. ... Kaligula nemirė. Jis tūno kiekviename iš mūsų. Jeigu jūsų rankose būtų valdžia, jei jūsų krūtinėje plaktų išdidi širdis, jūs patys išvystumėte, kai išsilaisvina toji pabaisa arba angelas, tūnantis jumyse.
3. Man prireikė dešimties metų, kad užsikariaučiau tai, kas man atrodo neįkainojama: širdį, kuri nežino, kas yra kartėlis. Ir kaip dažnai atsitinka, įveikęs kartėlį, aš jį išliejau keliose knygose. Vadinasi, apie mane visuomet bus sprendžiama pagal tą kartėlį, kurio aš nebejaučiu. Bet tai teisinga. Tai kaina, kurią reikia sumokėti.

1. Ieškoti tiesos – nereiškia ieškoti to, kas geidžiama.
2. Nėra tiesos, kuri neturėtų savyje kartėlio.
3. Tiesa, kaip ir šviesa, akina. melas, priešingai, yra švelni prieblanda, kurioje visi daiktai įgyja paslaptingos vertės.

1. Būdamas jaunas, reikalavau iš žmonių daugiau, nei jie galėjo man duoti: nesibaigiančios draugystės, nuolatinio jaudulio. Dabar moku reikalauti mažiau, negu jie gali duoti: buvimo šalia be žodžių. Ir jų jausmai, draugystė, kilnūs poelgiai man visuomet atrodo nelyginant stebuklas: tikra malonė.
2. Didysis gyvenimo klausimas – kaip gyventi tarp žmonių.
3. Geriau jau būti vargšui ir laisvam negu turtingam ir priklausomam. Žinoma, žmonės nori būti ir turtingi, ir laisvi, ir būtent šitai kartais padaro juos vargšais ir vergais.
4. Kai iš pašaukimo ar pagal profesiją esi daug mąstęs apie žmones, kartais imi ilgėtis primatų. Jie bent neturi slaptų minčių.
5. Kol žmogus nepažaboja savo geismo, jis nepažaboja nieko. O jis beveik niekad jo nepažaboja.
6. „Mes mylime žmones ne tiek už gera, kurį jie mums padarė, kiek už gera, kurį jiems padarėme mes.“ Ne, blogiausiu atveju mes juos mylime ir už viena, ir už kita. Ir čia nėra nieko blogo.
7. Matyt, prie skulptūros mane traukia meilė akmeniui. Jis suteikia žmogaus formai svarumo ir abejingumo, be kurių jis man neatrodo didis.
8. Natūralu, kad esi dėkingas tam, kuris tau leidžia bent sykį būti geresniam, negu esi. Taip mes pagerbiame ir pašloviname geresnio žmogaus idėją.
9. Pasaulį nušviečia ir daro pakenčiamą įprastas pojūtis, kad kažkas sieja mus su juo, ir ypač pojūtis, kad kažkas sieja mus su kitais žmonėmis. Ryšiai su kitais žmonėmis visuomet padeda mums eiti į priekį, nes jie visuomet numato plėtotę, ateitį, be to, gyvename taip, tarytum mūsų vienintelis uždavinys būtų kaip tik palaikyti ryšius su kitais žmonėmis. Tačiau būna dienų, kai suvokiame, jog tai anaiptol ne vienintelis mūsų uždavinys, ir ypač suvokiame, kad žmones su mumis sieja tik mūsų pačių valios pastangos, – liaukitės rašę ar kalbėję, nusišalinkite ir pamatysite, kaip jie išnyksta iš jūsų aplinkos, – kad dauguma žmonių iš tikro nuo jūsų nusigręžę (ne iš piktos valios, vien todėl, kad yra abejingi), o likusieji visuomet pasirengę nukreipti dėmesį į kitus dalykus; tokiomis dienomis suvoki, kiek atsitiktinių dalykų, aplinkybių žaismo susijusių su tuo, kas vadinama meile ar draugyste, ir tuomet pasaulis vėl nugrimzta į savo naktį, o mes – į tą didį šaltį, iš kurio žmogiškasis švelnumas valandėlei mus buvo ištraukęs.
10. Svarbiausioji žmogaus savybė – gebėjimas užmiršti. Tačiau nesumeluosiu, jeigu pasakysiu, kad jis užmiršta net ir tai, ką gero yra padaręs.
11. Žmogui reikia žmogaus.
12. Žmogus yra vienintelė būtybė, atsisakanti būti tokia, kokia yra.
13. Žmogus mato savo atspindį žmoguje.
14. Žmogus – vienintelė būtybė, kuri atsisako būti tuo, kuo yra.
15. Žmogus visuomet yra savo tiesų auka. Sykį jas pripažinęs, nebesugeba iš jų išsivaduoti.
16. Žmonės, kurie iš didelės meilės išsižada asmeninio gyvenimo, gal ir praturtina save, tačiau neabejotinai nuskurdina tuos, kuriuos pasirinko mylėti.
17. Žmonės verkia todėl, kad viskas yra ne taip, kaip turėtų būti.
18. Žmonėse yra daugiau to, kas žavi, negu to, kas verta paniekos.

1. Aš netikiu beviltiškais poelgiais. Tikiu tik pagrįstais veiksmais. Tačiau manau, kad pagrįsti veiksmą ne taip jau sunku.
2. Bet aš žinau, ir tu žinai, kad užtektų to, kas neįmanoma. Neįmanoma! Aš ieškojau to pasaulyje ir savyje.
3. Bet koks išsipildymas yra vergovė. Jis įpareigoja siekti dar aukštesnių išsipildymų.
4. Blogis pasaulyje beveik visada kyla iš nežinojimo, o geri norai gali pridaryti tiek pat žalos kiek ir pikta valia, jei nėra išmanymo.
5. Dievas atėjo numirti ant Kryžiaus, nes pavydėjo mums mūsų skausmo. Tas keistas žvilgsnis, dar netapęs jo žvilgsniu.
6. Esama epochų, kai charakteriai tokie vangūs, kad ydos lemia ne nusikaltimus, o tik ištvirkavimą.
7. Esu per daug protingas, kad galvočiau.
8. Gabios moterys muzikantės ir kompozitorės retai gaudavo savo atlygį.
9. Genijus – tai intelektas, suvokiantis savo ribas.
10. Istorijoje vis dar būna tokių laikų, kai išdrįsęs tvirtinti, jog du ir du yra keturi, gauna palydėti galvą.
11. Iš tiesų mes nebeturime jokių filosofinių problemų, išskyrus savižudybę. – Iš kalbos, pasakytos įteikiant Nobelio premiją 1957 m.
12. Kai kurie žmonės kalba miegodami, o dėstytojai šneka, kai miega kiti.
13. Kiekviena religija grindžiama nekaltumo ir kaltės sąvokomis.
14. Kokia gali būti ramybė be vilties.
15. Kurti, vadinasi formuoti savo likimą.
16. Mokslas aiškina tai, kas funkcionuoja, o ne tai, kas yra. Pvz.: kodėl esama skirtingų gėlių rūšių, o ne vienos?
17. Nelaimė – kaip vedybos. Manai, kad pats išsirinkai, o pasirodo, tave išrinko.
18. Nelaukite Paskutiniojo teismo. Jis vyksta kiekvieną dieną.
19. Nėra tokios lemties, kurios nebūtų galima įveikti panieka.
20. Niekas negali susilaikyti nepasmerkęs, netgi aukos kartais esti budeliais.
21. Nuosprendis, kurį jūs sviedžiate kitiems, apsisuka ir grįžta atgal, tiesiai jums į veidą, šiek tiek jį sužeisdamas.
22. Padarykite tik vieną kartą, ką kiti sako, kad jūs negalite padaryti, ir jūs niekada neatkreipsite dėmesio į jų apribojimą vėl.
23. Pavojingiausia pagunda: nebūti į nieką panašiam.
24. Po dviejų krikščionybės amžių – kūno maištas. Prireikė dviejų tūkstantmečių, kad vėl būtų galima parodyti jį nuogą pliažuose. Iš čia ir kraštutinumai. Kūnas vėl surado savo vietą kasdienybėje. Lieka sugrąžinti jam jo vietą filosofijoje ir metafizikoje. Tai viena iš nūdienos konvulsijų priežasčių.
25. Proletariatas neturi misijos. Jis – tik viena galingų priemonių revoliucinių asketų rankose.
26. Retai pasikliaujame geresniais už mus.
27. Ruduo tai antrasis pavasaris, kai kiekvienas lapas – gėlė.
28. Svarbiausia, kas skiria žmogų nuo gyvulio, tai vaizduotė. Todėl mūsų seksualumas negali būti iš tikrųjų natūralus, t.y. aklas.
29. Su neteisybe arba bendradarbiaujama, arba kovojama.
30. Štai kur tikrumas – kasdieniniame darbe. Visa kita kabo ant plauko ir nuo menkiausio judesio gali nutrūkti. Užvis svarbiausia – gerai dirbti savo darbą.
31. Tas, kuris puola į neviltį dėl to, kas vyksta, – bailys, o tas, kuris tiki žmogaus dalia – beprotis.
32. Ten, kur daugiausia pavojaus – daugiausia vilties.
33. <...> valdžia griauti, ir kūrimas, palyginti su tuo, atrodo kaip maivymasis.
34. Viduržiemį aš pagaliau supratau, kad manyje buvo nenugalima vasara.
35. Visos žmonių nelaimės kyla iš to, kad jie nekalba aiškia kalba. Norėdami išeiti į teisingą kelią, apsisprendžiau kalbėti ir veikti aiškiai. Taigi sakau: yra Dievo rykščių ir yra aukų, ir nieko daugiau.
36. Visuomet perdėtai galvoji apie tai, ko nežinai.