Hawker Hurricane

Hawker Hurricane
Tipas	Naikintuvas Jūrinis naikintuvas Naikintuvas-bombonešis
Gamintojas	Hawker Aircraft Ltd. Austin Motor Company Avions Fairey Canadian Car and Foundry Gloster Aircraft Company Rogožarski Zmaj
Kūrėjas	Sydney Camm
Gamybos metai	1937-1944
Pirmas skrydis	1935 m. lapkričio 6 d.
Pradėtas naudoti	1937 m. gruodis
Baigtas naudoti	~1944 m.
Pagaminta vnt.	14 487 (JK ir Kanadoje)

Hawker Hurricane – XX a. ketvirtajame dešimtmetyje Didžiosios Britanijos įmonės „Hawker Aircraft“ sukurtas ir 1936–1944 m. gamintas vienvietis žemasparnis monoplanas naikintuvas, kuriuo „Mūšio dėl Britanijos“ metu buvo numušta 60 proc. visų nacių Vokietijos netektų orlaivių. Pirmasis orlaivio operatorius buvo britų karališkosios oro pajėgos, jį naudojusios viso Antrojo pasaulinio karo metu visuose frontuose. Buvo gaminami keletas „Harikeino“ variantų – naikintuvas, naikintuvas-bombonešis, naikintuvas-perėmėjas, šturmo lėktuvas, denio lėktuvas (modifikacija „Sea Hurricane“). Lėktuvas taip pat buvo eksportuojamas.

Šio tipo lėktuvu skraidė į Jungtinę Karalystę pasitraukęs Lietuvos karo aviacijos pilotas Romualdas Marcinkus.

XX a. trečiojo dešimtmečio pradžioje Didžiosios Britanijos karališkųjų karinių oro pajėgų (angl. Royal Air Force) naikintuvų dalinius sudarė tik 13 eskadrilių. Didelę jose eksploatuotų orlaivių dalį – vienmotorius biplanus su fiksuoto žingsnio propeleriais ir fiksuota važiuokle „Hawker Fury“, „Hawker Demon“ – gamino įmonė „Hawker Aircraft Company“.^[1][2] 1934 m. britų Oro ministerija paskelbė reikalavimus ateities naikintuvui – specifikaciją F.5/34, kuria gamintojai buvo kviečiami pasiūlyti „monoplaną naikintuvą perėmėją“ su aštuoniais kulkosvaidžiais.^[3] Kai kurių šaltinių teigimu, ši specifikacija buvo 1933 m. britų aviakonstruktoriaus Sidnio Kamo (angl. Sydney Camm) diskusijų su RAF techninės plėtos departamento vadovu majoru Džonu Bukenanu (angl. Major John Buchanan), kurios metu pirmasis siūlė tuo metu naudoto „Hawker Fury“ pagrindu pradėti gaminti monoplanus naikintuvus, rezultatas.^[2] Dalis šių reikalavimų kilo iš 1934 m. liepą britų KOP kapitono F.V. Hilo (F. W. Hill) pateiktų skaičiavimų, kurie leido daryti išvadą, kad didėjant oro mūšių greičiams, ateities naikintuvai turės būti ginkluoti bent 8 kulkosvaidžiais. Įdomus faktas, kad šios studijos matematinius skaičiavimus atliko tuo metu 13 metų amžiaus Hilo dukra Heizel (angl. Hazel). Studiją rimtai įvertinęs Ginkluotės tyrimo ir vystymo tarnybos direktoriaus pavaduotojas Klodas Hiltonas Keitas (angl. Claude Hilton Keith) vėliau teigė, kad pasitikėjimas Hilu visiškai atsipirko 1940 m. mūšiuose, kuriuose tokia ginkluotė leido išlaikyti paritetą su labiau patyrusiais vokiečių pilotais.^[3][4]

„Hawker“ įmonė, dalyvavusi specifikacijos F5/34 kūrime, vieną po kito pateikė keletą savo siūlymų – 1933 m. gruodį – perdirbtą „Fury Monoplane" (projektas PV.12),^[5] jį atmetus^[6] – 1934 m. rugsėjį – dar labiau modifikuotą ir sėkmingesnį „Interceptor Monoplane".^[7][8] 1935 m. vasario 21 d. britų karo žinyba pateikė užsakymą pagaminti pirmąjį prototipą bandymams.

Pirmasis prototipas (Nr. K5083) „Hawker“ gamykloje Kingston upon Thames mieste buvo surinktas 1935 m. rugpjūtį. Bandymai „Hawker“ poligone Brooklands mieste prasidėjo tų pačių metų spalio 23 d.^[9] Bandomame orlaivyje buvo sumontuotas „Merlin“ variklis, kuris pats dar buvo bandymų stadijoje ir jam buvo taikoma daug įvairių apribojimų.^[3] Nepaisant pastarųjų, per iki 1936 m. balandžio suskraidytas 10 skrydžio valandų lėktuvas rodė labai gerus parametrus ir netrukus buvo perduotas kariuomenės bandymams Safolko grafystės Martlesham Heath aviacijos bazėje.^[10] Bandomas kariškių „Harikeinas“ parodė puikus greičio duomenis – išvystė 315 mylių per valandą (507 km/h) greitį 16 200 pėdų (4900 m.) aukštyje, o smukos greitis (92 km/h), dėl efektyvių užsparnių, buvo tik nežymiai didesnis nei biplano „Gloster Gladiator“.^[3] Pagrindiniais lėktuvo trūkumais buvo įvardintas sudėtingas išėjimas iš suktuko,^[11] kas greitai buvo ištaisyta pakeitus krypties vairo konstrukciją.^[12]

Būdama įsitikinusi orlaivio sėkme, „Hawker“ direktorių taryba, nesulaukusi oficialaus užsakymo jau 1936 m. pradžioje patvirtino „hareikeinų“ gamybos linijos projektą ir pradėjo statybą.^[13][14]

1936 m. birželio mėn. britų Oro ministerija pateikė pirmą užsakymą pagaminti 600 šio tipo orlaivių.^[15] Birželio 26 d. orlaiviui buvo suteiktas gamintojo pasiūlytas pavadinimas „Hurricane“ (liet. „uraganas“), o oficialiai vardo suteikimo ceremonijai vadovavo liepos mėn. gamykloje apsilankęs karalius Edvardas VIII.^[16][11]

Lėktuvo gamyba užėmė 10 300 darbo valandų – trečdaliu mažiau nei „Spirfire“ (15 200 val.)^[17] ir reikalavo gerokai paprastesnių procesų. Lėktuvo gamyboje buvo naudojamos jau išbandytos konstrukcijos, kas nereikalavo papildomo mechanikų apmokymo. Lėktuvas turėjo didelį ir nesunkiai išnaudojamą modernizacijos potencialą, ką įrodo 1939 m. atlikta modifikacija – skarda dengtų sparnų įvedimas.^[11]

1937 m. spalio 12 d. buvo pagamintas pirmasis serijinis „harikeinas“, varomas „Merlin II“ varikliu. Dėl 1936 m. gruodį priimto sprendimo vietoje daug problemų kėlusio „Merlin I“ naudoti „Merlin II“, lėktuvo gamyba vėlavo apie pusę metų, taip pat teko pakeisti variklio gaubto ir oro įsiurbimo angų formą. Pirmoji eskadrilė, gavusi „harikeinus“, buvo 111-oji.

1937 m. britų KOP priimtas KOP plėtros planas „E“ kėlė užduotį iki metų pabaigos pagaminti 500 visų tipų naikintuvų. Miuncheno krizės metu britų KOP turėjo tik dvi iš planuotų dvylikos „harikeinų“ eskadriles“,^[18] Vokietijos invazijos į Lenkiją pradžioje tokių eskadrilių jau buvo 16 ir dar dvi persiginklavo šiais lėktuvais.^[19]

Iki Antrojo Pasaulinio karo pradžios buvo pagaminta daugiau nei 550 „harikeinų“, jais buvo ginkluotos 18 eskadrilių, o valstybė buvo pateikusi užsakymą pagaminti dar 3500 šių lėktuvų.^[20][21]

Po Miuncheno suokalbio, „Hawker“, nujausdama artėjantį didelės apimties karinį konfliktą, parengė planus naikintuvų gamybą vystyti ir Kanadoje. Įmonė užsitikrino, kad britų vyriausybė 1938 m. lapkritį užsakytų Ontarijo provincijos Fort Vilijamo (angl. Fort William) mieste įsikūrusioje „Canadian Car and Foundry“ gamykloje pagaminti 40 vnt. „harikeinų“. Derybų dėl užsakymo ir gamybos eigoje įmonės vyriausioji inžinierė Elsi Makgil (angl. Elsie MacGill) gavo „Harikeinų karalienės" pravardę.^[20] Pirmieji šių lėktuvų buvo pagaminti 1940 m. vasarį ir jau netrukus buvo eksportuojami į Britaniją.^[20] Kanadoje 1940 - 1943 viso pagamintas 1451 "harikeinas", iš jų - 1051 Britanijos, 400 - Kanados KOP.^[22]

Iš 14 487 „harikeinų“ 9986 1937 m. gruodį – 1942 m. spalį buvo pagaminti „Hawker“ įmonėje Bruklendsuose (angl. Brooklands) ir, 1939 m. spalį – 1944 m. liepą, – Lenglyje (angl. Langley). „Gloster Aircraft Company“ pagamino 2 750 vnt., „Austin Aero Company“ – 300 vnt, „Canada Car and Foundry“ – 1 451 vnt.^[23] Dalis pastarųjų buvo išsiųsti į Europą surinkti tik iš dalies, pvz. 80% jų buvo be variklių.

„Hawker Hurricane" gamyba Junginėje Karalystėje iki 1945 m. liepos 31 d.^[24]

Versija	Gamintojas			Viso pagaminta
	Hawker	Gloster	Austin
Mk I	1.924	1.850		3.774
Mk IIa	418	33		451
Mk IIb	1.781	867	300	2.948
Mk IIc	4.711			4.711
Sea Hurricane Mk IIc	60			60
Mk IId	296			296
Mk IIe	270			270
Mk IV	524			524
Viso	9.984	2.750	300	13.034

"Hawker Hurricane" tipų kasmetinė gamyba JK^[24]

Metai	Hurricane	Sea Hurricane	Viso
1938	221		221
1939	570		570
1940	2.520		2.520
1941	3.168		3.168
1942	3.066	36	3.102
1943	2.739	24	2.763
1944	690		690
Viso	12.974	60	13.034

1939 m. prasidėjo 100 „harikeinų“ partijos gamyba Jugoslavijos karalystės įmonėse „Zmaj“ ir „Rogožarski“.^[25] Iki 1941 m. balandžio „Zmaj“ pagamino 20 vnt. Esant ribotoms britiškų „Merlin“ variklių tiekimo galimybėms, 1941 m. išbandytas variantas su vokišku „Daimler-Benz DB 601“ varikliu.^[20]

1938 m. Belgijos KOP užsakyti 80 vnt. „harikenų“ buvo pradėti gaminti šioje šalyje įsikūrusioje „Fairey“ dukterinėje įmonėje „Avions Fairey SA“. Iš jų iki Vokietijos invazijos buvo pagaminti trys vienetai, ginkluoti 13,2 mm kalibro „Browning“ kulkosvaidžiais ir dar 12 – su projekte numatytais 8 šautuvo kalibro kulkosvaidžiais.^[26][27]

„Hawker Hurricane" – vienmotoris žemasparnis monoplanas su įtraukiama važiuokle ir pilnai dengta piloto kabina.^[28] Fiuzeliažas – dėžės tipo konstrukcija su plieniniais lonžeronais ir diuraliuminio atotampomis, kurios buvo mechaniškai įtempiamos, o ne virinamos.^[29] Virš šios konstrukcijos buvo drobe dengta ovalinė medinė rėmų ir stringerių konstrukcija, perimta iš ankstesnių Kamo konstrukcijos „Hawker“ biplanų.^[30][31] Sekcija tarp variklio dangčio ir piloto kabinos buvo dengta lengvo metalo plokštelėmis.^[32]

Lėktuvo ginkluotė – 8 nuotoliniu būdu valdomi Brauningo (angl. Browning) kulkosvaidžiai,^[33] užtikrinantys didelį ugnies tankį ir greitošaudą. Lėktuvai buvo pritaikyti dieniniams ir naktiniams skrydžiams, juose buvo įrengiamos tūpimo šviesos, pilnas instrumentinio skrydžio prietaisų komplektas, dvikrypčiai radijo siųstuvai.^[34]

Variklis buvo montuojamas ant viengubo iš plieninių vamzdžių suvirinto karkaso. Ši konstrukcija pasirodė labai atspari ir lengvai remontuojama net lauko sąlygomis. Skarda dengtų sparų remontas reikalavo kiek daugiau pastangų.^[35] Nuimami dangčiai leido prieiti beveik prie bet kurios variklio vietos.^[36] Radiatorius buvo montuojamas variklio apačioje, jo dangtis buvo valdomas iš piloto kabinos, taip sudarant galimybę reguliuoti aušinimą.^[36]

Lėktuvo konstruktorius Kamas siekė užtikrinti geresnį matomumą pilotui – todėl „harikeino“ piloto kabina buvo iškelta gana aukštai, dėl ko kairėje pusėje teko įrengti papildomą atlenkiamą pakopą.^[37]

Pirmųjų modelių sparno pagrindą sudarė du plieniniai lonžeronai, užtikrinę tvirtumą ir atsparumą.^[38] Sparnas buvo vertinamas kaip lengvai gaminamas. Sparno mechanizaciją sudarė hidraulika valdomi užsparniai ir mechaniškai valdomi eleronai.^[39] Sparnai, kaip ir fiuzeliažas, buvo dengiami drobe, priekinė sparnų dažnai buvo papildomai sustiprinama lengvo metalo skarda.^[40] 1939 m. balandžio mėn. pradėti gaminti modeliai su diuraliuminio skarda dengtais sparnais (DERD specifikacija AA2024).^[41] Ši inovacija leido pasiekti 80 mylių per valandą (130 km/h) didesnį pikiravimo greitį nei drobe dengtų orlaivių atveju. Sparnai buvo kiek skirtingos formos, tačiau sukeičiami – lėktuvas Nr. L1877 buvo išbandytas su kairėje sumontuotu skarda, o dešinėje – drobe dengtu sparnu.^[42] „Mūšio dėl Britanijos pradžioje dauguma „Harikeinų“ jau buvo su skarda dengtais sparnais. Abejų sparnų pakeitimas reikalavo 3 darbo valandų.^[42]

Lėktuvo važiuoklė buvo įtraukiama, valdoma hidrauliškai; buvo numatyta ir atskira nepriklausoma hidraulinė sistema,^[36] joms abiem sugedus važiuoklę buvo galima išleisti rankiniu būdu.^[43]

Prototipas ir pirmieji modeliai buvo gaminami su dvimenčiu mediniu fiksuoto žingsnio „Watts“ propeleriu. Jis pasirodė neefektyvus skrendant mažais greičiais: lėktuvui reikėjo labai ilgo pakilimo tako įsibėgėjimui.^[44] Sumontavus „de Havilland“ gamybos keičiamo žingsnio propelerį pakilimui reikalingas atstumas sumažėjo nuo 1230 iki 750 pėdų (nuo 370 iki 230 m). Lėktuvų su šiais propeleriais gamyba prasidėjo 1939 m. balandį, „mūšio dėl Britanijos“ išvakarėse į „harikeinus“ pradėti montuoti hidrauliškai valdomi „Rotol“ propeleriai.^[45]

Pirmieji mūšiai su Liuftvafe patvirtino, kad „Harikeinas“ yra patikima platforma,^[46] bet dvimenčiai propeleriai neleido pilnai išnaudoti planerio ir variklio galimybių. Pilotai teigė, kad tuo metu jau pasenę He 111 sugebėdavo pasprukti nuo „Harikeinų“ Mk. I.^[36] Siekiant gerinti techninius parametrus 1940 m. pradžioje vietoje iki to naudoto 87 oktanų aviacinio spirito pradėtas naudoti amerikietiškas 100 oktanų benzinas.^[47] 1940 m. vasarį į šiuos lėktuvus pradėti montuoti „Merlin II“ ir „Merlin III“ varikliai su 6 atm (41 kPa) kompresoriais, galėję veikti iki 5 min. (nors yra šaltinių, teigiančių, kad kompresoriai nepertraukiamai veikdavo iki 30 min.).^[48] Šis kompresorius padidino variklio galią beveik 250 AG (170 kW) kas reiškė greičio padidėjimą 25-35 myliomis per valandą (40-56 km/h) aukštyje iki 15 tūkst. pėdų (4600 m.) ir geresnius vertikalaus kilimo rodiklius.^[49] „Merlin III“ su 12 atm. (83 kPa) avariniu kompresoriumi išvystydavo 1 310 AG (980 kW) galią 9 000 pėdų (2 700 m) aukštyje.^[50]

1940 m. gegužę į „Harikeinus“ pradėti montuoti trijų menčių pastovaus greičio „Rotol“ propeleriai, lėktuvo skrydžio savybes pagerinę, anot amžininkų, nuo „nuviliančių“ iki „priimtino vidutiniškumo“.^[51][52]

1940 m. rugsėjį pradėti naudoti galingesni Mk. IIa serijos „Harikeinai“,^[53] išvystydavę 342 mylių per valandą greitį (550 km/h).^[54]

Kitas „Harikeino“ trūkumas buvo medinė konstrukcija ir drobinė danga, kurie gaisro atveju leisdavo ugniai greitai plisti galinėje fiuzeliažo dalyje. Be to, centrinis kuro bakas be jokios priešgaisrinės pertvaros buvo montuojamas tiesiai prieš prietaisų skydą. Dėl šios priežasties nemažai pamuštų „Harikeinų“ pilotų apdegė, kas paskatino aviacijos maršalą Hju Daudingą (angl. Hugh Dowding) priversti „Hawker“ montuoti kuro bakus su specialia priešgaisrine išsiplečiančia gumine danga „Linatex“.^[55]

„Hurricane“ buvo lėtesnis tiek už „Spitfire I“ ir „ Spitfire II“, tiek ir už „Messerschmitt Bf 109E“. Storesnis sparno profilis stabdė įsibėgėjimą. Kitą vertus, dėl šios priežasties „Hareikeinas“ buvo manevringesnis ir nedideliuose aukščiuose nugalėdavo „Bf 109“-uosius.^[56]

Ankstyvieji „Merlin“ varikliai neturėjo kuro įpurškimo sistemos, todėl staigaus pikiravimo metu jų varikliai neretai išsijungdavo (angl. „negative-G cut-out“). Ši problema tiek „harikeinų“, tiek ir „spitfairų“ atveju buvo išspręsta tik 1941 m. pradžioje.

Avarinio tūpimo į vandenį atveju lėktuvo radiatoriaus konstrukcija veikė kaip stabdis, sparčiai panardindavęs lėktuvo nosį po vandeniu. Dėl šios priežasties pilotai turėjo labai mažai laiko palikti skęstantį orlaivį.^[57]

Pirmieji 50 vnt. „Harikeinų“ karinius dalinius pasiekė 1938 m. viduryje. Tuo metu buvo vertinama, jog „Havker“ šiuos lėktuvus gamino greičiau nei britų KOP juos galėjo priimti į rikiuotę, nepaisant pastarojo proceso spartinimo.^[58] Dėl šios priežasties britų vyriausybė suteikė „Hawker“ leidimą „harikeinus“ parduoti toms, šalims, kurios rodė norą priešintis nacių ekspansijai. To išdavoje keletas lėktuvų buvo eksportuota: Jugoslavija bandymo tikslais įsigijo vieną „Hurricane I“, po ko – užsakė 24 vnt.^[58] ir įsigijo gamybos licenciją;^[26] 1939 m. rugpjūčio pabaigoje 14 „harikeinų“ buvo išsiųsta į Lenkiją, tačiau dėl prasidėjusio karo nepasiekė paskirties vietos ir galų gale buvo parduoti Turkijai^[59], 7 – į Pietų Afriką, dar 13 buvo parduoti tiesiogiai Turkijai, 13 – Belgijai, 21 – Kanadai, įskaitant vieną, kuris buvo panaudotas kaip modelis vietinės gamybos organizavimui, 1 – Persijai, 3 – Rumunijai. Visi eksportiniai modeliai buvo iš partijos, skirtos RAF ir turėjo RAF serijos numerius. Eksportas vyko paskutinius keturis 1939 m. mėnesius ir 1940 m. pradžioje.

Pirmieji „Harikeinai“ kovos veiksmuose dalyvavo 1939 m. spalio 21 d. – pakilę iš Linkolnšyto jie virš Šiaurės jūros atakavo „Heinkel He 115B“ hidroplanus.^[60] Pirmasis susirėmimas, kuriame dalyvavo „Harikeinai“ Prancūzijoje įvyko 1939 m. spalio 30 d., jo metu 1-osios eskadrilės pilotas numušė Vokietijos 2(F)/123 eskadrilės žvalgybinį „Dornier Do 17P“.^[61]

„Harikeinai“ buvo pagrindiniu Didžiosios Britanijos ekspedicinio korpuso Prancūzijoje naikintuvu. Šie lėktuvai buvo sujungti į du smogiamuosius sparnus – 67 (1 ir 73 eskadrilė) ir 60 (85 ir 87 eskadrilės). Pirmoji eskadrilė, 73-ioji, atvyko rugsėjo 10 d. Po kurio laiko prie šių keturių prisijungė dar dvi – 607-oji ir 615-oji.^[62]

Pirmąją Vokietijos invazijos į Prancūziją dieną, 1940 m. gegužės 10 d., Prancūzijoje dislokuotos britų KOP eskadrilės deklaravo atlikusios 208 kovinius skrydžius, numušusios 42 vokiečių lėktuvus ir praradusios 7 savo; pilotų aukų nepatirta.^[63]

Gegužės 17 d. duomenimis tik trys „harikeinų“ eskadrilės turėjo pakankamus operatyvinius pajėgumus; pagal ataskaitas jų pilotai buvo numušę dvigubai daugiau priešo lėktuvų nei praradę savų.^[64] Gegužės 18 d. RAF pajėgos paskelbė numušusios 57 vokiečių lėktuvus ir galimai – dar 20; vokiečių duomenimis, jie tą dieną neteko 39 lėktuvų. Du trečdalius visų „harikeinų“ numušė Bf-109 ir Bf 110.^[65] Viso, per 11 kovos dienų (gegužės 10-21) britų duomenimis, „harikeinų“ pilotai numušė 499 vokiečių lėktuvus ir dar 123 – galimai. Pokariu paskelbtais vokiečių duomenimis, jų nuostoliai mūšiuose su RAF sudarė 299 numuštus ir 65 stipriai pažeistus orlaivius.^[66]

Gegužės 20 d. britų KOP įsakė visiems savo aviacijos dalinimas Šiaurės Prancūzijoje grįžti į Didžiąją Britaniją.^[67] Viso „mūšyje dėl Prancūzijos“ dalyvavo 452 britų „harikeinai“, iš jų 178 buvo palikti aerodromuose, Mervilio (pranc. Merville), Abevilio (pranc. Abbeville) ir Lilio (pranc. Lille) apylinkėse.^[68]

Britų pajėgų evakuacijos iš Diunkerko metu (operacija „Dinamo“) jas iš oro dengė iš bazių Britanijoje veikę britų naikintuvai. 1940 m. gegužės 26 d. – birželio 3 d. šiose operacijose dalyvavo 14 „Hawker Hurricane“ ginkluotų aviacijos dalinių. Kartu jie pasiekė 108 pergales ore, neteko 22 žuvusių ir 3 į nelaisvę patekusių pilotų.^[69] 27 „Harikeinų“ pilotai šios operacijos tapo asais.^[70]

1940 m. birželio pabaigoje „Harikeinais“ buvo ginkluotos 31 iš 61 britų naikintuvų eskadrilių.^[71] 1940 m. liepos 10 d. – spalio 31 d. trukusio „Mūšio dėl Britanijos“ metu „Harikeinai“ su „Spitfairais“ dalinosi kovos su Liuftvafe užduotis – greitesni „spitfairai“ kovojo su naikintuvais, labiau ginkluoti „harikeinai“ – su bombonešiais. „Harikeinams“ priskiriama 55 procentai (iš 2739) visų šios operacijos metu numuštų vokiečių lėktuvų; „spitfairams“ – 42 proc.^[72]

Labiausiai pasižymėjusi – daugiausiai priešo orlaivių numušusi ir mažiausiai nuostolių patyrusi lyginant su priešu „Harikeinų“ eskadrilė buvo 303-oji (lenkų).

1940 m. liepos 10 d. – rugpjūčio 11 d. RAF naikintuvai atakavo 114 vokiečių bombonešių ir numušė 80, taip pat atakavo 70 naikintuvų Bf 109 ir numušė 54, t. y. daugiau nei 70 proc. Tokia sėkmė aiškinama „de Wilde“ padegamųjų sviedinių naudojimu.^[73]

Rezultatyviausias „harikeinų“ asas buvo 605-osios eskadrilės pilotas Arčibaldas Makkelaras (angl. Archie McKellar), su „Hurricane Mk. I“, Nr. P3308 1940 m. rugpjūčio 15 d. – spalio 7 d. pasiekęs 21 pergalę, iš jų – 19 su „Harikeinu“,^[74] iš jų – spalio 7 d. numušęs 5 Bf 109.^[75][76]

Tiek „Hurricane“, tiek ir „Spitfire“ buvo keliamas reikalavimas pajėgti atlikti naktinio naikintuvo funkciją. „Harikeinai“ šiai užduočiai tik labai gerai, tiek „mūšio dėl Britanijos“ metu, kur jie buvo pagrindiniai vienviečiai britų naikintuvai, tiek ir nuo 1941 m. pradžios, kai jie buvo pradėti naudoti išpuoliams prieš vokiečių aerodromus Prancūzijoje, kur naktiniai naikintuvai medžiodavo kylančius bombonešius.

1942 m. buvo pagaminti dvylika „Hurricane II C(NF)“ naktinių naikintuvų su piloto valdomais „Air Interception Mark VI“ radarais. Praktiniai bandymai 245-ojoje ir 247-ojoje eskadrilėse parodė, kad su tokia modifikacija naikintuvai tapo per lėti  mūšiams Europoje ir šie naikintuvai buvo išsiųsti į Indijoje dislokuotą 176-ąją eskadrilę Kalkutos gynybai.^[77] Šie lėktuvai buvo nurašyti 1943 m. gruodį.^[78]

1939 m. viduryje „Hurricane Mk I“ buvo testuojamas Sudane, o 1940 m. birželį prasidėjus karo veiksmams su Italija, keliolika jau pagamintų „Harikeinų“ buvo sparčiai „tropikalizuoti“ ir išsiųsti į Šiaurės Afrikos frontą,^[79] kur jie pakeitė Egipte besibazavusios 80-osios eskadrilės naikintuvus „Gloster Gladiator“.^[80] Pirmąją pergalę Šiaurės Afrikoje britų lakūno P.G. Wykeham-Barnes pilotuojamas „Harikeinas“ iškovojo 1940 m. birželio 19 d., numušęs du „Fiat CR.42 Falco“.

Nors ir manevringesni, „Harikeinai“ nusileido greičiu ir ginkluote naujiems – „E“ ir „G“ serijos BF-109,^[81] bei nuo 1941 m. lapkričio – naujiems italų „Macchi C.202 Folgore“.^[82][83] Jau nuo 1941 m. birželio jie buvo pradėti keisti „Curtiss Tomahawk / Kittyhawk“ naikintuvais. Kiek ilgiau išliko naikintuvai-bombonešiai (angl. „Hurribomber“), ginkluoti keturiomis 20 mm (0,79 colio) kalibro patrankomis ir 500 svarų (230 kg) bombomis bei naudoti šturmo operacijose. Pirmųjų penkių Antrojo mūšio dėl El Alameino dienų metu šešios „Harikeinų“ eskadrilės, dalis kurių skraidė su 40 mm kalibro patranka ginkluotais „Hurricane Mk. IID“, atliko 842 skrydžius ir sunaikino 39 italų ir vokiečių tankus, 212 sunkvežimių ir šarvuotų transporterių, 42 patrankas, 200 kitų automobilių bei prarado 11 pilotų. 1943 m. kovo 10 d. britų „Harikeinai“ sunaikino 6 tankus, 13 šarvuočių, 10 sunkvežimių, vieną patranką nepatirdami jokių nuostolių.^[84]

„Harikeinai“ pasižymėjo Maltos gynyboje. 1940 m. birželio 9 d. prasidėjus karo veiksmams salą gynė tik 6 „Gloster Gladiator“, kurių iki mėnesio pabaigos liko 3.^[85] Po 17 kovų dienų prie jų prisijungė 4 „Harikeinai“, rugpjūčio 2 d. – buvo permesti dar 12 vnt.  ir du „Blackburn Skua“,^[86] iki 1941 m. balandžio – dar 23 „Harikeinai“.^[87] Šiomis pajėgomis pavyko atsilaikyti prieš italų atakas, kurios buvo naudota iki 200 italų ir vokiečių lėktuvų, kol balandį pastarųjų pajėgos buvo perkeltos į Rytų frontą, nors Ašies pajėgų puolimas dar kartą nesėkmingai atsinaujino 1942 m.^[88]

„Harikeinas“ – daugiausiai naudotas britų gamybos lėktuvas SSRS KOP: pagal lendlizo programą D. Britanija Sovietų Sąjungai pateikė 2952 „Harikeinus“.^[89][90] Pirmieji šio lipo lėktuvai SSRS pasiekė jūra 1941 m. rugpjūčio 28 d., tačiau pradžioje jais skraidė Murmanske įsikūrę britų 81-osios ir 134-osios eskadrilės pilotai.^[91] Pradžioje šie daliniai buvo naudojami jūrinių konvojų apsaugai; spalio mėnesį sumažėjus vokiečių aktyvumui, britų pilotai apmokė sovietinius kolegas ir, palikę lėktuvus, grįžo namo. Sovietų pilotai neigiamai vertino šį lėktuvą, laikė jį silpnesniu nei sovietiniai ar vokiečių analogai,^[92][93][94] nors kai kurie sovietų pilotai, pvz. du kartus SSRS didvyris pulkininkas leitenantas Borisas Safronovas, šiuos orlaivius vertino ypač teigiamai.^[95]

SSRS KOP pasirinkimas „Harikeinus“ naudoti kaip naikituvus-bombonešius turėjo nemažai trūkumų – šis lėktuvas žemuose ir vidutiniuose aukščiuose buvo 40-50 km/h lėtesnis nei jų pagrindinis oponentas Bf 109E ir išvystydavo mažesnį vertikalų greitį. Dėl siauresnio sparno profilio Bf 109 išvystydavo didesnį pikiravimo greitį. Be to, „Harikeine“ sumontuoti 8 ar 12 šautuvo kalibro kulkosvaidžių padarydavo sąlyginai nedaug žalos tvirtiems „messeršmitams“. Sovietų mechanikai šią problemą sprendė vietoje 4 ar 6 „Browning“ kulkosvaidžių sumontuodami du 12,7 mm kalibro Berezino kulkosvaidžius arba dvi 20 mm kalibro ŠVAK aviacines patrankas, įtaisydami laikiklius dviem FAB-100 aviacinėms bomboms arba šešioms RS-82 nevaldomoms raketoms. Šios modifikacijos padidindavo ugnies galią, tačiau pablogindavo skrydžio charakteristikas.^[96]

SSRS iš viso gavo 3374 „Hawker Hurricane“, iš jų 218 vnt. „Hurricane IIA“ (22 iš jų buvo sunaikinti pakeliui į paskirties vietą), 1884 vnt. „Hurricane IIB“ (278 prarasti), 1182 vnt. „Hurricane IIC“ (46 prarasti, 117 išbrokuoti), 60 vnt. „Hurricane IID“ (14 išbrokuoti) ir 30 „Hurricane IV“.

Prasidėjus Japonijos agresijai prieš britų valdas Tolimuosiuose Rytuose, britams pavyko į Singapūrą išsiųsti 51 vnt. „Hurricane Mk IIB“ bei 24 pilotus. Šie pastiprinimai paskirties vietą pasiekė 1942 m. vasario 13 d. kur jie papildė po Malajos kampanijos išretėjusias britų pajėgas, skraidžiusias „Brewster Buffalo“ naikintuvais.^[97][98] Britų mechanikai per 48 valandas sugebėjo surinkti visus 51 naujai gautą naikintuvą.^[99]

Nesant efektyvių išankstinio įspėjimo radarų (pirmasis pradėjo veikti 1940 m. vasarį) Japonijos puolimas prieš Sumatrą buvo sėkmingas – vien pirmųjų antskrydžių metu japonams ant žemės pavyko sunaikinti 30 „harikeinų“. Japonams išsilaipinus Singapūre britų 232 ir 488-osios eskadrilių likučiai pasitraukė į Palembangą. Vasario 13 d. prasidėjus Japonijos kariuomenės išsilaipinimui Sumatroje britų „harikeinams“ pavyko sunaikintini 6 desantinius katerius, tačiau kartu buvo prarasti 7 naikintuvai. Po pirmųjų mūšių britų pajėgos pasitraukė į Javą. Iš 99 kovų pradžioje turėtų „harikeinų“ į naują vietą persikėlė 18. Tą patį mėnesį olandų pajėgos Javoje gavo 12 Irakui skirtų „Hurricane Mk IIB“. Išmontavus dulkių filtrus ir per pusę sumažinus šaudmenų atsargas jie pagal manevrines charakteristikas tapdavo lygiais japonų „Nakajima Ki-43 Hayabusa“ (Sąjungininkų kodinis pavadinimas „Oscar“).^[100]

1941 m. rugpjūčio mėn. Australija gavo vienintelį Antrojo Pasaulinio karo metu turėtą „harikeiną“ (Nr. V7476).

Ceilone dislokuoti britų „harikeinai“ 1942 m. balandžio 5 ir 9 d. atrėmė japonų pajėgų, vadovaujamų admirolo Chūichi Nagumo, atakas.^[101] Balandžio 5 d. 53 torpednešiai „Nakajima B5N“ ir 38 pikiruojantys bombonešiai „Aichi D3A", dengiami 36 naikintuvų „Mitsubishi A6M“ (Zero) atakavo Kolombą.^[102] Miestą gynė 35 „Hurricane I“ ir „Hurricane IIB“ iš 30-osios ir 258-osios eskadrilių bei 6 „Fairey Fulmar“ iš 803-osios ir 806-osios laivyno eskadrilių.^[103] Britai neteko 21 „harikeino“, nors du iš jų pavyko pataisyti,^[104] ir 4 „fulmarų“^[105] ir 6 pro šalį skridusių 788-osios laivyno eskadrilės „Fairey Swordfish“.^[106] Britų pajėgos deklaravo numušusios 18, galimai numušusios 7 ir apgadinusios 9 japonų lėktuvus, nors realūs japonų nuostoliai siekė 1 „Zero“ ir 6 „D3A“, dar 7 „D3A“, 5 „B5N“ ir 3 „Zero“ buvo apgadinti.^[107][108]

Balandžio 9 d. 91 japonų „B5N“, lydimas 41 „Zero“ atakavo rytinį Trikomalio (angl. Trincomalee) uostą ir šalia buvusį Čaina bei (angl. China Bay) aerodromą.^[109] Iš salą gynusių 16 „harikeinų“ numušti buvo, dar 3 buvo apgadinti.^[110] Britai deklaravo numušę 8 ir galimai numušę dar 4 japonų lėktuvus; tikrieji japonų nuostoliai buvo 3 „A6M“ ir 2 „B5N“ numušti ir 10 „B5N“ apgadintų.^[111]

Paskutinis stambesnio mąsto „harikeinų“, kaip naikintuvų, panaudojimas buvo 1943 m. mūšiuose dėl Arakano. Bombonešių vaidmenyje jie buvo naudojami iki pat karo pabaigos kovose dėl Birmos. 1944 m. vasario 15 d. Karališkųjų Indijos karinių oro pajėgų pilotas Džagadišas Verna (angl. Jagadish Chandra Verma) numušė Japonijos „Ki-43“ ir pasiekė vienintelę karališkųjų Indijos KOP pergalę Antrajame pasaliniame kare.^[112] Antrojoje karo pusėje „harikeinai“ dažniausiai buvo naudojami kaip pagalbiniai lėktuvai arba kaip naikintuvai-bombonešiai.

1941 m. pradėtas eksploatuoti lėktuvnešiams pritaikytas modelis „Sea Hurricane“. Pirma pergalė juo pasiekta 1941 m. liepos 31 d. Šie lėktuvai buvo naudojami tik iš britų lėktuvnešių, į Maltą bei iš JAV plaukusių jūros konvojų apsaugai ir pasižymėjo labai geru numuštų ir prarastų lėktuvų santykiu.^[113][114]

Žiemos karo metu Suomija įsigijo 12 „Harikeinų“. Lėktuvai buvo pristatyti 1940 m. vasario 2 – kovo 10 d. Pakeliui vienas sudužo Norvegijoje, kitas – Škotijoje.^[115] Lėktuvai buvo priskirti 22-ąjai eskadrilei (suom. LLv 22), vėliau – 28-ąjai, dar vėliau – 30-ąjai. Tarpukariu iki naujo SSRS įsiveržimo sudužo dar du orlaiviai.^[115]

Suomijos KOP „Harikeinai“ dalyvavo daugumoje Tęstinio karo metu (SSRS įsiveržimas 1941 m. birželio 25 d.) pradžios mūšių ir gerai pasirodė kovose su sovietiniais I-15, I-153, SB-2. Paskutinis kovinis Suomijos „Harrikeinų“ skrydis įvyko 1942 m. sausio 6 d.^[116]

Daugiausiai priešo lėktuvų numušę „Harikeinų“ pilotai:

• Marmaduke „Pat“ Pattle – 35 pergalės skrendant su „Hawker Hurricane“ (viso 50), 80-oji ir 33-oji eskadrilės. Žuvo mūšio dėl Atėnų metu 1941 m. balandžio 20 d.^[117]
• Frank Reginald Carey – 28 pergalės, 1939–43 m.
• William „Cherry“ Vale – 20 pergalių (iš 30) Grakijoje ir Sirijoje, 80-oji eskadrilė.
• Karel Kuttelwascher (čekoslovakų pilotas) – 18 pergalių, 1-oji eskadrilė.
• V.C. Woodward – 14 pergalių (iš 18), 33-oji ir 213-oji eskadrilės
• Willie McKnight – 17 pergalių.
• Richard P. Stevens – 14,5 pergalės.^[118]
• Richard „Dickie“ Cork – 9 pergalės ir dar apie 10 nepatvirtintų ar dalinių.^[119]
• Josef František (čekoslovakų pilotas) – 17 pergalių, 303-oji (lenkų) eskadrilė, 1940 m.
• Witold Urbanowicz (lenkų pilotas) – 15 pergalių, 303-oji (lenkų) eskadrilė).
• Ian Gleed – 13 pergalių, 87-oji eskadrilė, iki 1941 m. pabaigos
• Mark Henry Brown – 18 pergalių, 1-oji eskadrilė (pirmasis kanadiečių asas II Pasauliniame kare). Žuvo 1941 m. lapkritį Sicilijoje.
• Arjan Singh DFC – indų pilotas britų KOP, vėliau Indijos KOP vadas.

„Hawker Hurricane“ skraidė vienintelis į Didžiąją Britaniją pasitraukęs Lietuvos Karo aviacijos pilotas Romualdas Marcinkus.

Marcinkus 1939 m. spalio 7 d. pačiam prašant paleistas į atsargą ir per Latviją, Švediją išvyko į Paryžių. 1940 m. gegužės 25 d. priimtas į Prancūzijos karo aviaciją. Prancūzijai kapituliavus su kitais svetimšaliais kariais laivu išvyko į Alžyrą, kur mėgino tęsti kovą su vokiečiais. Vokietijai spaudžiant Prancūzijos valdžią demobilizuoti savo kariuomenę 1940 m. rugpjūčio 12 d. paleistas iš Prancūzijos kariuomenės, tų pačių metų spalio 19 d. atvyko į Didžiąją Britaniją. Gruodžio 24 d. priimtas į RAF, suteiktas jaunesniojo leitenanto laipsnis. 1941 m. gegužės 1 d. jis baigė mokytis skraidyti su „Hurricane“ ir buvo paskirtas į 1-ąją eskadrilę. Joje buvo suformuotas specialus dalinys naktiniams reidams virš Lamanšo. Šiose misijose dalyvavo ir Marcinkus.^[120]

1941 m. birželio 20 d. R. Marcinkus atakavo Bf 109F; paleidus pora serijų iš kulkosvaidžio vokiečių naikintuvas sprogo ore. Tai yra vienintelė patvirtinta jo pergalė ore.

1941 m. pabaigoje R. Marcinkui suteiktas vyresniojo leitenanto (angl. Flight Officer), o vėliau, jau nelaisvėje, – kapitono (angl. Flight Lieutenant) laipsnis.

1942 m. vasario 12 d. Lamanšo sąsiauryje vokiečiai vykdė operaciją „Cerberis“. Britų pajėgoms atakuojant vokiečių karo laivų vilkstinę Marcinkaus lėktuvas buvo numuštas. R. Marcinkui pavyko išsigelbėti parašiutu, tačiau sunkiai sužeistas jis pateko į vokiečių nelaisvę ir buvo uždarytas netoli Frankfurto prie Maino buvusioje aviatorių karo belaisvių stovykloje „Dulag Luft“.^[121]

• Hurricane Mk I – pirmasis serijinis modelis su drobe aptrauktais sparnais, mediniu dvimenčiu fiksuoto žingsnio propeleriu arba, vėliau, metaliniu trimenčiu dviejų žingsnių propeleriu, varomas 1 030 AG (770 kW) galios „Rolls-Royce Merlin Mk II“ (pirmieji 364 vnt.) arba „Rolls-Royce Merlin Mk III“ varikliais, ginkluotas aštuoniais 0,303 colio (7,7 mm) kalibro „Browning“ kulkosvaidžiais. Gamintas 1937–1939 m.
• Hurricane Mk I (revised) – „Hurricane Mk I“ su „de Havilland“ arba „Rotol“ pastovaus greičio metaliniu propeleriu (nuo 1940 m. vidurio), metaliniais sparnais, šarvais ir kitais patobulinimais. Viso pagaminta 4 200 vnt., iš jų – 1 924 „Hawker“, 1 850 – „Gloster Aircraft Company“ ir 426 – „Canadian Car and Foundry“, 1937 m. gruodžio – 1941 m. liepos mėn.
• Hurricane Mk IIA Series 1 – „Hurricane Mk I“ su „Merlin XX“ varikliu ir dviejų greičių kompresoriumi.
• Hurricane Mk IIB (Hurricane IIA Series 2) – su laikikliais dviem 250 svarų (110 kg) arba dviem 500 svarų (230 kg) bomboms arba dviem 45 galonų (200 l) kuro bakais, leidusiais padvigubinti skrydžio nuotolį ir 12 kulkosvaidžių. Su bombomis jų greitis sumažėjo iki 301 mylių per valandą (484 km/h).^[122]
• Hurricane Mk IIA Series 2 – modifikacija su nauju, ilgesniu, propelerio gaubtu, 12 kulkosvaidžių. Gaminti nuo 1941 m. vasario, 1941 m. balandį pervadinti „Mark IIB“. Viso pagaminta 3 050 vnt. („Hawker“ – 1883, „Gloster Aircraft Company“ – 867, „Austin Aero Company“ – 300 vnt.).

  

• Hurricane Mk IIB Trop – kovoms Šiaurės Afrikoje pritaikytas variantas su „Vokes“ ir „Rolls-Royce“ duklių filtrais, už piloto kabinos įrengtoje dėtuvėje buvo dedamas išgyvenimo dykumoje rinkinys su vandens buteliu.^[123]
• Hurricane Mk IIC (Hurricane Mk IIA Series 2) – „Hurricane Mk IIA Series 1“ su ilgesniu propelerio gaubtu, vietoje kulkosvaidžių sumontuotomis keturiomis 20 mm „Hispano Mk II“ patrankomis. Šiek tiek pakeitus sparną, 1941 m. birželio mėn. „Hurricane IIA Series 2“ tapo „Mk IIC“. Naujieji sparnai leido pakabinti 500 arba 250 svarų (230 arba 110 kg) bombas, o nuo 1941 m. pabaigos – ir kubo bakus. Po šių modifikacijų lėktuvo skrydžio charakteristikos ženkliai pablogėjo ir šie „harikeinai“ buvo naudojami kaip šturmo lėktuvai (vadinami „Hurribomber“) arba naktiniai naikintuvai, o ne naikintuvai. Viso 1941 m. vasarį – 1944 m. liepą pagaminta 4 711 „Mk. IIC“.
• Hurricane Mk IID – modifikacija su dviem po sparnais gondolose sumontuotomis 40 mm kalibro „Rolls-Royce“ prieštankinėmis patrankomis su 12 užtaisų kiekvienai, vėliau 40 mm „Vickers S“ patrankomis su  15 užtaisų kiekvienai, ir dviem „Browning“ kulkosvaidžiais. 1942 m. sausio – 1943 vasario mėn. „Hawker“ pagamino 296 vnt. šio modelio lėktuvų.^[124]
• Hurricane Mk IIE – 1942–1943 m. gamintas modelis su raketų laikikliais. Pagaminta 270 vnt.
• Hurricane Mk T.IIC – dvivietis modelis, tik 2 vnt. pagaminti Irako KOP.

• 

  Hurricane Mk III – modelis su JAV įmonėje „Packard“ gamintu „Merlin“ varikliu. Tik bandomasis variantas; kol buvo rengiamasi pradėti jo gamybą, „Merlin“ gamyba Britanijoje išaugo iki pakankamų  pajėgumų.

• 

  Hurricane Mk IV – modelis su „universaliu sparnu“, po kuriuo buvo galima pakabinti dvi 250 arba 500 svarų (110 arba 220 kg) bombas arba dvi 40 mm „Vickers S“ patrankas arba dvi 40 mm „Rolls Royce B.H.“ tipo patrankas, du SBC (mažo kalibro bombų konteinerius; angl. small bomb container) arba SCI (dūmų uždangos generatorius, angl. smoke curtain installation), arba su 45 ar 90 galonų numatamus kuro bakus ar aštuonias „60 svarų“ kalibro raketas „RP-3“. Sparnuose montuoti su 7,7 mm kalibro „Brownings“ kulkosvaidžiai.^[125] Variklis – „Merlin XX“, nors buvo siūlymų naudoti galingesnius „Merlin XXVII“, kurie daugiausiai buvi skirti „De Havilland Mosquito“, turėjo giliau sumontuotą ir šarvuotą radiatorių.^[126] Viso 1942 m. gruodį – 1944 m. kovą pagaminti 524 vnt.
• Hurricane Mk V – paskutinis variantas su „Merlin XXVII“ varikliu, testuotas ir su „Merlin XXXII“, abu su keturmenčiais propeleriais. Pagamintas vienas priešserijinis prototipas, dar du perdaryti iš „Mk. II“. Buvo planuojama naudoti kaip šturmo lėktuvą Birmoje. Greitis siekė 525 km/h 150 m aukštyje, kas buvo beveik lygu modeliui Mk. I“, nepaisant to, kad Mk. V“ buvo pusantro karto sunkesnis.^[127]
• Hurricane Mk X – Kanadoje gamintas variantas, RAF naudotas Kanadoje pagamintų „Mk. I“ ir „Mk. II“ su „Merlin XX“ varikliais, pavadinimas. 1941 m. gruodžio – 1943 m. lapkričio mėn. „Canadian Car and Foundry“ pagamino 915 vnt. „Mk II“: 1 – Nyderlandams, 514 – britų KOP ir 400 – Kanados KOP. apie du trečdaliai Kanadoje pagamintų „harikeinų“ buvo eksportuoti į Didžiąją Britaniją, daugiausiai be variklių. Į daugumą likusių Kanadoje orlaivių buvo montuojami „Merlin XX“ varikliai.
• Hurricane Mk XI – neoficialus Kanadoje gamintų „Mk. II“ su „Merlin XXIX“ varikliais pavadinimas.
• Hurricane Mk XII – Kanadoje gamintas vienvietis naikintuvas ir naikintuvas-bombonešis. Priminis pavadinimas – „Mk IIB (Can)“, 1943 m. balandį pervadintas „Mk. XII“. Kanados KOP užsakymu pagaminta apie 400 vnt. su 1 300 AG (970 kW) galios „Packard Merlin 29“ varikliu, ginkluoti dvylika 0,303 colio (7,7 mm) kalibro kulkosvaidžių. Gamyba pradėta 1942 m. birželį. 1943 m. 150 vnt. buvo išsiųsti į D. Britaniją be variklių arba su „Merlin XXVIII“.

  

• Hurricane Mk XIIA – Kanadoje gamintas variantas su „Merlin XXIX“ varikliu ir 8 kulkosvaidžiais.
• Sea Hurricane Mk IA – „Hurricane Mk I“, modifikuotas įmonėje „General Aircraft Limited“. Pagaminta apie 250 vnt. Skirtas naudoti nuo prekybinių laivų su įrengtomis katapultomis (angl. – CAM – catapult-armed merchantman) arba pagalbinių karinių laivų su katapultomis (angl. Fighter Catapult Ships). Iš čia lėktuvas gavo pravardę „Hurricat“. Viso lėktuvui buvo daroma apie 80 modifikacijų, įskaitant laivyno standartus atitinkančius radijo imtuvus ir greitį mazgais, o ne myliomis per valandą, rodančius spidometrus.^[128]
• Sea Hurricane Mk IB – katapultinis variantas su stabdžio kabliu, perdarytas iš „Mk. I“.^[129] Gamintas nuo 1941 m. liepos, naudotas lėktuvnešyje „HMS Furious“, o nuo 1941 m. spalio – į lėktuvnešius perdarytuose prekybos laivuose (angl. merchant aircraft carrier (MAC)). Viso perdaryta 340 vnt., iš jų 50 – Kanadoje.^[130]
• Sea Hurricane Mk IC – Hurricane Mk I modifikacija su katapultos ir stabdžių kabliais ir keturiomis patrankomis. Perdaryti tik du orlaiviai.
• Sea Hurricane Mk IIC – 1942 m. lapkritį – 1943 m. gegužę pagaminti 60 vnt.^[131]

RAF duomenimis, iki 1944 m. birželio viso 378 vnt. buvo perdaryti į „Sea Hurricane I“, keletas – „jūrinių“ – į „standartinius“ ir nemini jokių perdarymų į „Sea Hurricane II“.

• Sea Hurricane Mk XII – 50 vnt. Kanadoje 1941 m. pabaigoje ir 1942 m. pradžioje pagamintų „Sea Hurricane I“ pradžioje su „Merlin III“ varikliais, vėliau, sumontavus „Merlin XXIX“ tapo „Mk. XII“.
• Hurricane Photo Reconnaissance – keletas „Mk. I“, 1941 m. sausio ir kovo mėn. Egipte ir Maltoje perdarytų į fotožvalgybos lėktuvus su fiuzeliažo galinėje dalyje sumontuotomis fotokameromis „F24“. 1941 m. spalio mėn. dar šeši „Mk. II“ buvo modifikuoti į „PER Mk. II“.^[122]
• Hurricane Tac R – taktinės žvalgybos orlaivis (angl. Tactical Reconnaissance (Tac R)). Sumontuotas papildomas radijo imtuvas tiesioginiam ryšiui su antžeminiais fronto daliniams. Kompensuojant uodegoje sumontuotos fotokameros svorį buvo išmontuojami du kulkosvaidžiai.^[122]

„Hawker Hurricane“ buvo eksploatuojamas įvairiuose Antrojo Pasaulinio karo frontuose, kur dėl savo patikimumo ir paprastumo greitai užsitarnavo gerą reputaciją. Karo metu „Harikeinus“ eksploatavo tiek Sąjungininkai, tiek Ašies valstybės. Kai kurių valstybių (pvz. Airijos ar Portugalijos) KOP „Harikeinus“ ne įsigijo, o juos rekvizavo po to, kai šie lėktuvai dėl vienokių ar kitokių priežasčių nusileido šiose neutraliose šalyse.

 Airija

• „Hurricane I" - 11 vnt.;
• „Hurricane II" - 8 vnt.
• „Hurricane X" - 1 vnt;

 Australija

• 1940 m.: „Hurricane I" - 1 vnt.

 Belgija

• „Hurricane I" - 30 vnt.
• „Hurricane II" - 6 vnt.

 Egiptas

• 

  1941 m.: „Hurricane I" - 7 vnt.;
• 1943 m.: „Hurricane II" - 52 vnt.

 Graikija

• „Hurricane I" - 30 vnt.
• „Hurricane II" - vnt.

Britų radža /

• ~370 vnt. įvairių modifikacijų, naudotų kovose su Japonija

 Iranas

• 1939 m.: „Hurricane I" - 1 vnt.
• 1946 m.: „Hurricane II" - 36 vnt.

 Italija

• keletas trofėjinių lėktuvų

 Japonija

• keletas trofėjinių lėktuvų

 Jungtinė Karalystė

 Jugoslavijos Karalystė /  Jugoslavija

• „Hurricane I" - 24 vnt.

 Kanada

Kanados KOP eksploatavo 524 „harikeinus".

• „Hurricane I" - 72 vnt.
• „Hurricane IIc" - 1 vnt.
• „Hurricane XII" - 401 vnt.
• „Hurricane XIIa" - 50 vnt.;

 Latvija

1939 m. Latvija užsakė ir apmokėjo už 30 šių naikintuvų. Prasidėjus Antrajam Pasauliniam karui britų vyriausybė rekvizavo šiuos, pristatymui parengtus lėktuvus.^[132]

 Lenkija

užsakyta 15 vnt., tačiau nespėta pristatyti. Po Lenklijos okupacijos lėktuvus gamintojas pardavė Turkijai.

 Naujoji Zelandija

 Nyderlandai

• 1942 m.: „Hurricane I" - 24 vnt., Indonezijoje

 Norvegija

• „Hurricane I" - 9 vnt.
• „Hurricane IIb" - 14 vnt.

 Pietų Afrikos Respublika

• „Hurricane I" - 31 vnt.
• „Hurricane II" - 43 vnt.

 Portugalija

• „Hurricane II" - 135 vnt. (1943-1952 m.)

 Prancūzija

• 4 "Laisvosios Prancūzijos" eskadrilės

 Rumunija

- „Hurricane I" - 15 vnt.

Sovietų Sąjunga

• „Hurricane IIA“ - 18 vnt.
• „Hurricane IIB“ - 1884 vnt. (278 prarasti)
• „Hurricane IIC“ - 1182 vnt. (pervežimo metu 46 prarasti, 117 išbrokuoti dėl transporatvimo metu atsiradusių defektų)
• „Hurricane IID“ - 60 vnt. (14 išbrokuoti)
• „Hurricane IV“ - 30 vnt.

 Suomija

• 

  „Hurricane I" - 12 vnt.
• „Hurricane IIb" - 1 vnt.

 Turkija

• „Hurricane I" - 35 vnt.
• „Hurricane I" - 129 vnt.

 Trečiasis reichas

• keletas trofėjinių lėktuvų

2022 m. pabaigoje pasaulyje buvo likę 16, įskaitant „Sea Hurricane“, skraidymui tinkamų „Harikeinų“.^[133]

Paskutinysis, 14 583 -asis „Hawker Hurricane Mk IIc“ (s/n PZ865), gavęs pavadinimą „Paskutinis iš daugelio“ (angl. „The Last of the Many“) priklauso „Hawker“ kompanijai, yra tinkamos skrydžiams būklės ir eksploatuojamas organizacijos „Battle of Britain Memorial Flight“.

Duomenys iš: Jane’s Fighting Aircraft of World War II^[134]

„Hawker Hurricane"

		Mk. I	Mk. IIC	Mk. IV
Įgula		1
Ilgis		9,59 m	9,83 m	9,81 m.
Sparnų	mojis	12,20 m	12,19 m.
	plotas	23,93 m²	23,92 m²	16,00 m²
	profilis		prie fiuzeliažo: Clark YH (19%); galas: Clark YH (12.2%)[135]
	apkrova		29,8 svaro/kv. pėdai (145 kg/m²)
Aukštis		3,96 m.	4,00 m.
Svoris	tuščio		2606 kg
	pilno		3479 kg
	maksimalus kilimo		3951 kg
Variklis	„V" formos, dvylikos cilindrų vidaus degimo variklis	„Rolls-Royce Merlin II“, 950 AG (708 kW) galios 11 000 (3 400 m) aukštyje	„Rolls-Royce Merlin XX“, 1185 AG (884 kW) galios (21000 pėdų (6400 m) aukštyje)	„Rolls-Royce Merlin XXIV“, 1260 AG galios
Propeleris		dvimentis, metalinis. keičiamo žingsnio	trimentis, metalinis, keičiamo žingsnio
Skrydžio duomenys
Greitis	maksimalus	520 km/h	340 mylių per valandą (550 km/h, 300 mazgų)	508 km/h
	kreiserinis			465 km/h
	smukos	92 km/h
	kilimo		2 780 pėdų/min (14,1 m/s)
Skrydžio	nuotolis su vidiniais bakais	740 km	600 mylių (970 km, 520 jūrmylių)	640 km
	nuotolis su dviem numetamais bakais po 200 l			1400 km
	lubos	36 000 pėdų (10 970 m)
Specifinė galia			0,15 AG/svarui (0,25 kW/kg)
Ginkluotė
Kulkosvaidžiai		8-12 x 7,7 mm kalibro „Vickers S“	4-8 x 7,7 mm kalibro „Vickers S“	2 x 7,7 mm kalibro „Vickers S“
Patrankos		-	4 x 20 mm kalibro „Hispano Mk II“	2 x 20 mm kalibro „Hispano Mk II“
Bombos		-	2 × 250 svarų arba 500 svarų (110 ar 230 kg)	2 × 250 svarų arba 500 svarų (110 ar 230 kg)

• (EN) Axworthy, Mark (September–October 1999). „Flank Guard: Romania’s Advance on Stalingrad, Part Two“. Air Enthusiast (65): 72–75. ISSN 0143-5450.
• (EN) Bader, Douglas. Fight for the Sky: The Story of the Spitfire and Hurricane. London: Cassell Military Books, 2004. ISBN 0-304-35674-3.
• (EN) Barker, Ralph. The Hurricats: The Fighters That could not Return. Stroud, Gloucestershire: Tempus Publishing, 2000. ISBN 0-7524-2005-4.
• (EN) Beamont, Roland. "Hurricane Baptism. " Aeroplane Monthly magazine, Volume 22, No. 1, Issue 249, January 1994. London: IPC Magazines Limited.
• (EN) Beamont, Roland. "Hurricane Testing. " Aeroplane Monthly magazine, Volume 22, No. 2, Issue 250, February 1994. London: IPC Magazines Limited.
• (EN) Bignozzi, Giorgio. Aerei d’Italia(in Italian). Milan: Milano Edizioni E.C.A., 2000.
• (EN) Bishop, Edward. Hurricane. Shrewsbury: Airlife Publishing, 1986. ISBN 0-906393-62-0.
• (EN) Boer, P.C.. The Loss of Java. NUS Press, 2011. ISBN 978-9971695132. And earlier Dutch version Het Verlies van Java. De Bataafsche Leeuw, 2006. ISBN 90-6707-599-X.
• (EN) Bowyer, Chaz. Hurricane at War. London: Ian Allan Ltd., 1974. ISBN 0-7110-0665-2.
• (EN) Boyne, Walter J. Scontro di Ali – L’aviazione militare nella Seconda Guerra Mondiale (in Italian). Milan: Mursia, 1997. ISBN 88-425-2256-2.
• (EN) Breffort, Dominique. Hawker Hurricane – de 1935 à 1945 (Avions et Pilotes 14) (in French). Paris: Histoire et Collections, 2010. ISBN 978-2-915239-86-7.
• (EN) Bridgman, Leonard, ed. „The Hawker Hurricane“. Jane’s Fighting Aircraft of World War II. London: Studio, 1946. ISBN 1-85170-493-0.
• (EN) Brodie, Ian. Hurricane Mk IIA: The Alpine Fighter Collection. Auckland, New Zealand: Reed Books, 2000. ISBN 0-7900-0717-7.
• (EN) Brown, Eric, CBE, DCS, AFC, RN.; William Green and Gordon Swanborough. Wings of the Navy, Flying Allied Carrier Aircraft of World War Two. London: Jane’s Publishing Company, 1980. ISBN 0-7106-0002-X.
• (EN) Bungay, Stephen. The Most Dangerous Enemy. London: Aurum Press, 2000. ISBN 1-85410-721-6.
• (EN) Burns, Michael G. Cobber Kain. Auckland, New Zealand: Random Century, 1992. ISBN 0-9583693-2-1.
• (EN) Buttler, Tony (2004). British Secret Projects: Fighters & Bombers 1935–1950. Hinckley, UK: Midland Publishing. ISBN 1-85780-179-2.
• (EN) Cacutt, Len, ed. "Hawker Hurricane. " Great Aircraft of the World. London: Marshall Cavendish, 1989. ISBN 1-85435-250-4.
• (EN) Chorlton, Martyn. Hawker Hurricane MK I–V(Air Vanguard; 6). Oxford: Osprey Publishing, 2013. ISBN 978-1-78096-602-1.
• (EN) Cull, Brian and Frederick Galea. Gladiators over Malta: The Story of Faith, Hope and Charity. Rabat, Malta: Wise Owl Publications, 2008. ISBN 978-99932-92-78-4.

• (EN) Cull, Brian and Brian and Paul Sortehaug. Hurricanes Over Singapore: RAF, RNZAF and Nei Fighters in Action Against the Japanese Over the Island and the Netherlands East Indies, 1942 . London: Grub Street, 2004. ISBN 1-904010-80-6.
• (EN) Donald, David. The Military Propeller Aircraft Guide. London: Chartwell Books, Inc., 1999. ISBN 0-7858-1023-4.
• (EN) Deighton, Len. Fighter: The True Story of the Battle of Britain. New York: Ballantine Books, 1977. ISBN 0-586-04611-9.
• (IT) De Marchi, Italo. Fiat CR.42 Falco. Modena: Stem Mucchi Editore, 1994.
• (IT) De Marchi, Italo. Macchi MC. 200 „Saetta“. Modena: Stem Mucchi Editore, 1994.
• (EN) Dibbs, John and Tony Holmes. Hurricane: A Fighter Legend. Oxford, UK: Osprey, 1995. ISBN 1-85532-498-9.
• (EN) Drabkin, Artem. The Red Air Force at War: Barbarossa and the Retreat to Moscow – Recollections of Fighter Pilots on the Eastern Front. Barnsley, South Yorkshire, UK: Pen & Sword Military, 2007. ISBN 1-84415-563-3.
• (EN) Ellis, Ken. „Back to the Biplane: The 'Slip-wing' and the Hurricane“. Air Enthusiast No. 107, September/October 2003. pp. 47–51. ISSN 0143-5450
• (EN) Fozard, John W., ed. Sydney Camm and the Hurricane: Perspectives on the Master Fighter Designer and his Finest Achievement. London: Airlife, 1991. ISBN 1-85310-270-9.
• (EN) Glancey, Jonathan. Spitfire: The Illustrated Biography. London: Atlantic Books, 2006. ISBN 978-1-84354-799-0.
• (EN) Gleed, Ian. Arise to Conquer. New York: Random House, 1942.
• (EN) Golley, John. „Hurricanes over Murmansk“. Shrewsbury: Airlife Publishing, 2001. ISBN 1-84037-298-2
• (EN) Gordon, Yefim. Soviet Air Power in World War 2. Hinkley, UK: Midland /Allan Publishing, 2008. ISBN 978-1-85780-304-4.
• (EN) Goulding, James. Camouflage and Markings, RAF Fighter Command Northern Europe 1936–1945 London: Ducimus Books Ltd/Doubleday & Co, 1971. ISBN 0-90323-400-9.
• (EN) Green, William. "Hawker Hurricane. " Famous Fighters of the Second World War. London: MacDonald, 1957.
• (IT) Gunston, Bill. Aerei della 2a Guerra Mondiale. Milan: Alberto Peruzzo editore, 1984. NO ISBN.
• (EN) Haining, Peter. The Chianti Raiders. London: Robson Books, 2006. ISBN 1-86105-829-2.
• (EN) „Half-Century Hurricane“: Part Four. Air International, July 1987, Vol. 33, No. 1, pp. 26–35, 49. ISSN 0306-5634.
• (EN) Harvey-Bailey, A. The Merlin in Perspective: The Combat Years. Derby, UK: Rolls-Royce Heritage Trust, 1995 (4th edition). ISBN 1-872922-06-6.
• (EN) Hiscock, Melvyn. Hawker Hurricane Inside and Out. Ramsbury, Marlborough, UK: The Crowood Press, 2003. ISBN 978-1-86126-630-9.
• (EN) Holmes, Tony, Hurricane Aces 1939–1940. Osprey Publishing. London. 1998
• (EN) Holmes, Tom. Hurricanes to the Fore: The First Aces (Aircraft of the Aces: Men and Legends Ser.# 7). Oxford, UK: Osprey Publishing, 1999. ISBN 978-84-8372-221-3.
• (EN) „The Hurricane Unveiled“. Flight. Vol. XXXIII, no. 1533. Iliffe. 12 May 1938. pp. 467–473.
• (EN) Jackson, Robert. The Forgotten Aces. London: Sphere Books Ltd., 1989. ISBN 0-7474-0310-4.
• (EN) Jacobs, Peter. Hawker Hurricane. Ramsbury, Marlborough, UK: Crowood Press, 1998. ISBN 1-86126-126-8.
• (EN) Jarrett, Philip. „Nothing Ventured…:Part Ten“. Aeroplane Monthly, January 1991, Vol 19 No 1. ISSN 0143-7240. pp. 18–23.

• (LT) Karo lakūnas ir tarpukario futbolo legenda Romualdas Marcinkus Archyvuota kopija 2022-12-26 iš Wayback Machine projekto., Jurbarko krašto gidas.
• (FI) Keskinen, Kalevi and Kari Stenman. Hurricane & Gladiator (Suomen Ilmavoimien Historia 25), Espoo, Finland: Kari Stenman, 2005. ISBN 952-99432-0-2.
• (FR) Kulikov, Victor (December 1998). „Les Hurricanes à l'étoile rouge“. Avions: Toute l’aéronautique et son histoire (in French) (69): 18–20. ISSN 1243-8650.
• (FR) Ledet, Michel (April 2002). „Des avions alliés aux couleurs japonais“. Avions: Toute l’Aéronautique et son histoire (in French) (109): 17–21. ISSN 1243-8650.
• (EN) Lopez, Mario Canoniga (August–November 1990). „Fighters of the Cross of Christ“. Air Enthusiast (13): 13–25. ISSN 0143-5450.
• (EN) Lowe, Malcolm V. and Paul Blackah. Hawker Hurricane: Owners' Workshop Manual. Sparkford, Yeovil, UK: Haynes Publishing, 2010. ISBN 978-1-84425-955-7.
• (EN) Malizia, Nicola. Aermacchi Bagliori di guerra – Flashes of War (Macchi MC.200- MC.202 – MC.205/V) (in Italian). Rome: Ibn Editore, 2002. ISBN 88-7565-030-6.
• (EN) Marchant, David J. Rise from the East: The Story of 247 (China British) Squadron Royal Air Force. Tonbridge, Kent, UK: Air Britain (Historians) Ltd., 1996. ISBN 978-0-85130-244-7.

• (EN) Mason, Francis K. The British Fighter Since 1912. London: Putnam, 1992. ISBN 0-85177-852-6.
• (EN) Mason, Francis K. Hawker Aircraft Since 1920 (3rd revised edition). London: Putnam, 1991. ISBN 0-85177-839-9.
• (EN) Mason, Francis K. The Hawker Hurricane (Macdonald Aircraft Monographs). London: Macdonald, 1962.
• (EN) Mason, Francis K. The Hawker Hurricane [Rev. Edition]. Manchester, UK: Crécy Publishing, 2001. ISBN 0-947554-86-6.
• (EN) Mason, Francis K. (1967), The Hawker Hurricane I, Profile 111, Windsor, UK: Profile Publications
• (EN) Mason, Francis K. (1971), The Hawker Hurricane II C, Profile 24, Windsor, UK: Profile Publications
• (EN) Matricardi, Paolo. Aerei militari: Caccia e ricognitori – Volume 1. Milan: Mondadori Electa, 2006. No ISBN.
• (EN) McKinstry, Leo. Hurricane: Victor of the Battle of Britain. London: John Murray, 2010. ISBN 978-1-84854-339-3.
• (EN) Meekcombs, K. J., The British Air Commission and Lend-Lease. Tunbridge Wells, 2000,
• (IT) Morgan, Hugh. Gli assi Sovietici della Seconda guerra mondiale. Milan: Edizioni del Prado/Osprey Aviation, 1999. ISBN 84-8372-203-8.
• (EN) Murray, Willamson. (2002) [First published 1983 by Air University Press as 1-58566-010-8], Strategy for Defeat. The Luftwaffe 1935–1945 (PDF), Princeton, New Jersey: University Press of the Pacific, ISBN 0-89875-797-5, archived from the original (PDF) on 16 October 2004
• (EN) Neulen, Hans Werner. In the Skies of Europe. Ramsbury, UK: The Crowood Press, 2006. ISBN 1-86126-799-1.
• (EN) Ognjevic, Aleksandar (2019). Hawker Hurricane, Fury & Hind: The Yugoslav Story: Operational Record 1931–1941. Belgrade: LeadenSky Books. ISBN 978-86-917625-3-7.
• (FR/NL) Pacco, John. „Hawker Hurricane Mk. I“ Belgisch Leger/Armee Belge: Het Militair Vliegwezen/l’Aeronautique Militare 1930–1940. Aartselaar, Belgium: J.P. Publications, 2003, pp. 60–65. ISBN 90-801136-6-2.
• (EN) Postan, Michael M. British War Production London: HMSO, 1952.
• (EN) Prins, François. Second to None: Homage to the Hawker Hurricane. Air Enthusiast 87, May–June 2000, pp. 26–40. ISSN 0143-5450
• (EN) Ramsay, Winston, ed. The Battle of Britain Then and Now, Mark V. London: After the Battle Magazine, 1989. ISBN 0-900913-46-0.
• (FR) Roba, Jean-Louis & Cony, Christophe (September 2001). „Donnerkeil: 12 février 1942“. Avions: Toute l’Aéronautique et son histoire (in French) (102): 46–53. ISSN 1243-8650.

• (LT) Romualdas Marcinkus, Plieno sparnai
• (EN) Rybin, Yuriy. Soviet Hurricane Aces of World War 2 (Osprey Aircraft of the Aces; 107). Oxford: Osprey Publishing, 2012. ISBN 978-1-84908-741-4
• (EN) Ryś, Marek. Hawker Hurricane. Redbourn, Herts, UK: Mushroom Model Publications, 2006. ISBN 978-83-89450-32-6.
• (EN) Sarkar, Dilip (Ed.). „Hurricane Manual 1940“. Stroud (UK): Amberley, 2013. ISBN 978-1-4456-2120-3.
• (EN) Schlaifer, Robert „Development of Aircraft Engines“. Andover: The Andover Press, LTD, 1950. ISBN 978-0827720206.
• (EN) Sgarlato, Nico. Fiat CR.42 (in Italian). Parma, Italy: Delta Editrice, 2005.
• (EN) Shacklady, Edward. Hawker Hurricane (Classic WWII Aviation). London: Tempus Publishing, Limited, 2000. ISBN 978-0-75242-000-4.
• (EN) Shores, Christopher. Bloody Shambles, The First Comprehensive Account of the Air Operations over South-East Asia December 1941 – April 1942. Volume One: Drift to War to the Fall of Singapore. London: Grub Street Press, 1992. ISBN 0-948817-50-X
• (EN) Shores, Christopher, Brian Cull and Yasuho Izawa. Bloody Shambles: Volume Two: The Defence of Sumatra to the Fall of Burma. London: Grub Street, 1993. ISBN 0-948817-67-4.
• (EN) Shores, Christopher, Brian Cull and Nicola Malizia. Malta: The Hurricane Years. London: Grub Street, 1987. ISBN 0-948817-06-2.
• (EN) Simmons, Graham. Fighters Under Construction in World War Two. Barnsley, South Yorkshire; Pen & Sword Aviation, 2013. ISBN 978-1-78159-034-8
• (EN) Snedden, Robert. World War II Combat Aircraft. Bristol, UK: Factfinders Parragon, 1997. ISBN 0-7525-1684-1.
• (EN) Stenman, Kari and Andrew Thomas. Brewster F2A Buffalo Aces of World War 2. Oxford, UK: Osprey Publishing, 2010. ISBN 978-1-84603-481-7.
• (EN) Stewart, Adrian, Hurricane : The plane that saved Britain, Canelo History, 1982.
• (EN) Thetford, Owen. British Naval Aircraft Since 1912. London: Putnam Aeronautical Books, 1994. ISBN 0-85177-861-5.
• (EN) Thomas, Andrew. Hurricane Aces 1941–45. Aircraft of the Aces. Oxford, UK: Osprey Publishing, 2003. ISBN 1-84176-610-0.
• (EN) Thomas, Andrew. „India’s Night Guardians“. Aviation News, 30 October–12 November 1996.
• (EN) Thomas, Andrew. Royal Navy Aces of World War 2. Aircraft of the Aces. Oxford, UK: Osprey, 2007. ISBN 978-1-84603-178-6.
• (EN) Vaccari, Pier Francesco. "Indian Ocean Raid. " Historic Revue. Modena: Coop Giornalisti Storici, August 1995.
• (EN) Wawrzyński, Mirosław. Hurricane w obcej służbie – Hurricane in Foreign Service. Książki Militarne. Warsaw, Poland: AJaKS, 2001. ISBN 83-914521-0-7.
• (EN) Weal, John. Bf 109D/E Aces 1939/41. Aircraft of the Aces. Oxford, UK: Osprey Publishing, 1996 (Edizioni Del Prado, 1999). ISBN 84-8372-203-8.
• (EN) Yefim, Gordon. Soviet Air Power in World War 2. Midland Publishing, 2008 ISBN 1857803043