Honoré Daumier

Onorė Domjė

Onorė Domjė apie 1850 m.
Gimė	1808 m. vasario 26 d. Marselis
Mirė	1879 m. vasario 10 d. (70 metų) Valmondua
Tautybė	Prancūzas

Veikla	Dailininkas

Vikiteka	Honoré Daumier

Onorė Domjė (pranc. Honoré Daumier, 1808–1879 m.) – XIX a. prancūzų realistinis grafikas, skulptorius ir tapytojas. Įvardijamas garsiausiu savo meto Prancūzijos karikatūristu.

Biografija

Onorė Viktorinas Domjė gimė 1808 m. vasario 20−26 dienomis Marselyje. Jo tėvas buvo rėmintojas, tapytojas mėgėjas, pasižymėjęs poeto ambicijomis. 1816 m. tėvas su šeima persikėlė į Paryžių norėdamas siekti poeto karjeros. O. Domjė nuo 12 metų dirbo knygų pardavėjo padėjėju ir parodė talentą piešimui. Jo tėvai neturėjo pinigų, kad jį išleistų į mokslus. Jį piešimo apmokė šeimos draugas, antikvaras ir muziejininkas Aleksandras Lenuaras. Tėvo poeto karjera nenusisekė, jis buvo vieną kartą pristatytas karaliaus Liudviko Pilypo dvare ir po šios vienadienės šlovės daugiau nieko nebepasiekė, kas paveikė jo psichinę būklę − jis mirė Šarantono beprotnamyje. O. Domjė piešė eskizus pagal skulptūras Luvre ir lankė Siuis akademiją, kur už menką mokestį galėjo piešti nuogo kūno eskizus. Pasak liudijimų, jis išbandė litografijos techniką 1822 m., kai jam buvo tik keturiolika. 1825 m. jis surado darbą pas profesionalų grafiką Zéphirin Belliard, kur įgijo grafiko profesijos įgūdžių. Nuo 1829 m. O. Domjė pradėjo savarankiškai kurti litografijas imituodamas populiarių autorių: Nicholas-Toussaint Charlet (1792–1845), Charles-Joseph Traviès (1804–1859) ir Henry Monnier (1799–1877), stilių.

Po 1830 m. liepos revoliucijos Prancūzijoje spauda tapo mažiau cenzūruojama ir paplito iliustruoti pamfletai. O. Domjė bendradarbiavo keliuose, trumpai gyvavusiuose žurnaluose ir pradėjo iliustratoriaus darbą Šarlio Filipono naujai įsteigtame politinės satyros žurnale La Caricature. 1835 m. uždarius La Caricature, jis kūrė iliustracijas kitam Š. Filipono žurnalui Le Charivari. Š. Filiponui per visą gyvenimą O. Domjė sukūrė 3958 litografijas. Už karaliaus Liudviko Pilypo vyriausybės karikatūras 1832 m. O. Domjė buvo įkalintas 6 mėnesius. Jis nenutraukė savo satyriko-karikatūristo veiklos ir iškėlė šį menkai vertinamą dailės žanrą į meistriškumo viršūnes. O. Domjė bohemiškoje Paryžiaus aplinkoje susidomėjo skulptūra − jis lipdė karikatūrinius skulptūrinius modelius, o po to pagal juos kūrė litografijas. Grupinis burleskinis Nacionalinės asamblėjos narių portretas Le Ventre législatif buvo publikuotas 1834 m. Kita didelių matmenų litografija Rue Transnonain sukurta po brutalaus policijos reido. O. Domjė, nors pats be didelių intelektualinių pretenzijų, buvo pažįstamas su to meto menininkais, tarp kurių − Š. Bodleras, E. Delakrua ir F. Dobinji.

Po 1848 m. revoliucijos trumpam oficialioji cenzūra Prancūzijoje visai nebeveikė. 1848 m. oficialus Paryžiaus dailės salonas buvo atviras visiems norintiems jame eksponuoti. O. Domjė jame nedalyvavo, bet 1848 m. pateikė paveikslo projektą valstybiniam konkursui Respublikos alegorijos tema. Šio projekto O. Domjė neįgyvendino, bet tai labiau jį patraukė kurti aliejinius paveikslus literatūriniais siužetais. 1849 m. Salone išstatytas paveikslas „Malūnininkas ir jo sūnus“, 1850−51 m. − „Nimfos, vejamos satyro“, „Girtas Silenas“ ir „Don Kichotas“. O. Domjė mokėsi tapyti savarankiškai ir jo paveikslai buvo visiškai ignoruoti kritikų. 1851 m. Prancūzijoje įvyko bonapartistų perversmas, 1852 m. Napoleonas III vainikavosi imperatoriumi. Į šiuos įvykius O. Domjė atsiliepė garsiausia savo skulptūra Ratapoil, kuria pavaizduotas tipinis bonapartistas, terorizavęs paryžiečius perversmo išvakarėse.

Po imperijos įsteigimo sugriežtėjo leidinių cenzūra ir O. Domjė turėjo apsiriboti politiškai korektiškesnėmis karikatūromis. Vasaras jis leido su draugu F. Dobinji, lankė T. Ruso ir Ž. F. Milė Barbizone. Draugų įtaka matyt lėmė, kad jo litografijos pradėjo įgauti tapybiškesnį charakterį. Jos prarado populiarumą ir 1860 m. O. Domjė buvo atleistas iš Le Charivari. Pragyvenimui jis tapė didelių matmenų akvarelinius paveikslus to meto temomis, kurie buvo populiarūs rinkoje. Privačiai nenutraukė tapybos aliejine technika. Jo grafikos humoristinis charakteris menkai pasireiškė ar visai nepasireiškė paveiksluose. Matyt O. Domjė tai laikė nepritinkamu tapybai. 1864 m. jis vėl pradėjo publikuoti kassavaitines iliustracijas Le Charivari žurnalui. Jo regėjimas prastėjo ir menininkui vis dažniau reikėjo ramybės, 1865 m. jis išsinuomojo mažą namą Valmondua kaime netoli Paryžiaus, kuriame, be išvykų į sostinę, pragyveno iki gyvenimo pabaigos. 1870 m. vyriausybė jam diskretiškai pasiūlė Garbės legiono ordino apdovanojimą, kurio menininkas atsisakė. Jis gyveno skurdžiai.

„Trys teisininkai“, apie 1855−57 m., Filipso kolekcija

1870−71 m. Napoleono III valdžios nuvertimas ir Prancūzijos-Prūsijos karas įkvėpė O. Domjė vienoms įtaigiausių jo litografijų. Jis buvo paskirtas į komisiją Luvro kolekcijų išsaugojimui Paryžiaus apsiausties metu ir oponavo G. Kurbė pasiūlymui nuversti Vandomo koloną. Paskutinius metus O. Domjė praleido skurde, ligotas, su vis prastėjančiu regėjimu. 1874 m. jis įsigijo namą Valmondua, kurį nuomojo, iš draugo K. Koro padovanotų lėšų. 1877 m. vyriausybė jam paskyrė menką pensiją, kitais metais prižiūrint V. Hugo įvyko jo kūrinių paroda P. Diuran-Riuelio galerijoje Paryžiuje. O. Domjė mirė 1879 m. vasario 10 d. nuo širdies paralyžiaus. Apie 1900 m. pradėjus kilti jo kūrinių populiarumui ir paklausai, daugelis jų buvo restauruoti, papildyti „parašais“, todėl kartais juose sunku nustatyti autentišką O. Domjė indėlį.

O. Domjė buvo aukštai vertinamas savo amžininkų, Paryžiaus menininkų: O. de Balzakas sakė, kad jis po savo oda turi truputį Mikelandželo, Š. Bodleras lygino su Delakrua ir Engru. O. Domjė garsus savo meto Paryžiaus buržuazijos karikatūriniais portretais. Viso jis sukūrė 4000 litografijų ir dar 4000 iliustracijų piešinių. Jo politinė satyra, linkstama tikėti, buvo koreguojama leidėjo Š. Filipono, todėl paties O. Domjė politines pažiūras sunku nusakyti. Iš moterų vaizdavimo tikėtina, kad menininkas prisilaikė Ž. Ž. Ruso įkvėptų antifeministinių pažiūrų. Jo žmona Marie-Alexandrine Dassy buvo modistė ir ilgainiui visiškai pasišventė šeimos gyvenimui, apie ją žinoma labai mažai. O. Domjė tapyba vertinama impresionizmo pirmtake.