Kanonų teisė

Kanonų teisė – Romos Katalikų, Anglikonų Bažnyčios bei Rytų krikščionių bažnyčių teisė, teisės sistema (bažnytinės teisės dalis).^[1] Kanonų teisė reguliuoja Bažnyčios kaip organizacijos konstitucinę sąrangą, institucijas, subjektus bei jų statusą, veiklą, Bažnyčios subjektų bei narių tarpusavio santykius.

Kanonų teisė padėjo pagrindus šiuolaikinei proceso bei baudžiamajai teisei. Iš jos buvo perimtas, pavyzdžiui, kaltės principas, taip pat kertinis sutarčių principas kaip „pacta sunt servanda“ („sutarčių reikia laikytis“). Kanonų teisėje negali būti normų, prieštaraujančių Dievo ar prigimtiniam įstatymui ir moralei.^[2]

Kanonų teisė yra kodifikuota. Pagrindinis norminis teisės aktas Romos Katalikų Bažnyčios teisėje – kanonų teisės kodeksas (Codex Iuris Canonici). Pirmą kartą jis priimtas 1917 m., o 1983 m. popiežius Jonas Paulius II apaštaline konstitucija Sacrae disciplinae leges patvirtino naujos redakcijos Kanonų teisės kodeksą. Rytų Bažnyčių kanonų kodeksas – Codex Canonum Ecclesiarum Orientalium.

Pagrindinis straipsnis – Kanonistika.

Kanonų teisę tiria pasaulietiniai bei religiniai mokslai, pavyzdžiui, kanonistika, teisės istorija. Europoje teisės studijuojama teologijos fakultetuose, teisės fakultetuose kaip teisės istorinė disciplina arba kaip laisvai pasirenkamas bažnytinės teisės dalykas. Suteikiami tokie laipsniai kaip kanonų teisės licenciatas, kanonų teisės daktaras, kanonų ir civilinės teisės daktaras.

Lietuvoje studijuojama aukštosiose mokyklose. VDU Katalikų teologijos fakultete veikia Bažnytinės teisės katedra, rengiamos podiplominės studijos (suteikiamas teologijos magistro laipsnis). Dėstoma kunigų seminarijose, MRU, VU ir kt.