Flavijų dinastija
Flavijų dinastija – Romos imperatorių dinastija, valdžiusi nuo 69 m. iki 96 m. Iš viso buvo trys Flavijų imperatoriai:
- Vespasianas (valdė nuo 69 m. iki mirties 79 m.), paskutinis imperatorius 69–aisiais „Keturių imperatorių metais.“ Geriausiai žinomas kampanija prieš Judėją, Koliziejaus statybos pradžia bei įvairiomis reformomis, visų pirma – oficialiu princepso, vieno valdovo, įteisinimu. Jo valdymas laikomas principato pradžia.
- Titas (valdė nuo 79 m. iki mirties 81 m.), vyresnysis Vespasiano sūnus. Buvo žinomas kaip karvedys, sutriuškinęs Judėjos sukilimą 70–aisiais metais. Per savo neilgą valdymo laikotarpį pasižymėjo dosnumu padedant nukentėjusiems nuo Vezuvijaus išsiveržimo 79 ir Romos gaisro 80 metais, ir senovės istorikai (Tacitas ir kt.) apie jį atsiliepia palankiai. Mirties priežastis nėra žinoma, dalis senovės istorikų (Svetonijus, Filostratas) nurodo natūralias priežastis[1], kiti (Kasijus Dionas) – tiesioginę ar netiesioginę jaunesniojo brolio Domiciano kaltę.
- Domicianas (valdė nuo 81 m. iki mirties 96 m.) – jaunesnysis Vespasiano sūnus, Tito brolis. Pasižymėjęs ypač prastu valdymu, prie kurio Romos ekonomika patyrė nuosmukį ir denaro (sidabrinė moneta) nuvertėjimą. Dalis istorikų teigia, kad Domicianas smarkiai persekiojo krikščionis ir žydus, tačiau dalis mano visiškai priešingai, kad jo valdymo metu šios grupės buvo beveik ar visai nepersekiojamos. Taip pat, šis imperatorius nemėgo nobiliteto ir stengėsi kiek galima labiau apriboti senato įtaką ir juridinę bei faktinę galią. Buvo nužudytas senato parengtame sąmoksle.
Po Domiciano mirties imperatoriumi tapo Nerva, pradėjęs Nervų dinastiją, kartais kartu su Antoninais bendrai vadinama Nervų–Antoninų dinastija. Flavijų pavardė išliko Romoje labai populiari dar ilgą laiką.
Išnašos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Gajus Svetonijus Trankvilas. Dvylikos Cezarių gyvenimas: Dieviškasis Titas. V., 1998, ISBN 5-7900-0907-7