Fauna

Fauna – tai visa gyvūnija, gyvenanti tam tikrame regione arba tam tikru laiku. Atitinkamas terminas augalams yra flora, o grybams – funga. Flora, fauna, funga ir kitos gyvybės formos bendrai vadinamos biota. Zoologai ir paleontologai terminą fauna vartoja, norėdami įvardyti tipišką gyvūnų, aptinkamų tam tikru laiku ar tam tikroje vietoje, rinkinį, pavyzdžiui, „Sonoros dykumos fauna“ arba „Berdžeso skalūnų fauna“. Tam tikros teritorijos fauną sudaro faunistiniai kompleksai. Kiekvienoje faunoje yra autochtonų (nuo seno gyvenančių gyvūnų), alochtonų (svetimos kilmės, atkeliavusių gyvūnų), taip pat pasitaiko endemų, kurie paplitę tik tam tikroje geografinėje erdvėje.^[1]

Paleontologai kartais kalba apie faunos stadijų seką, t. y. uolienų, kuriose yra panašių fosilijų, seką. Tam tikro regiono gyvūnų tyrimas vadinamas faunistika.

Faunos pavadinimas kilęs iš romėnų žemės ir vaisingumo deivės Faunos, romėnų dievo Fauno ir su juo susijusių miško dvasių, vadinamų faunais. Visi trys žodžiai yra giminingi graikų dievo Pano vardui, o panis yra graikiškas faunos atitikmuo. Fauna taip pat yra žodis, reiškiantis knygą, kurioje taip kataloguojami gyvūnai. Pirmą kartą šį terminą pavartojo švedas Karlas Linėjus 1745 m.^[2] savo veikalo „Fauna Suecica“ pavadinime.

• Kriofauna – tai gyvūnai, gyvenantys šaltose vietovėse arba labai arti jų.
• Kriptofauna – tai saugomose arba paslėptose buveinėse gyvenanti fauna^[3].
• Epifauna, dar vadinama epibentosu, yra vandens gyvūnai, gyvenantys ant dugno substrato, o ne jo viduje, t. y. bentosinė fauna, gyvenanti jūros dugno nuosėdų paviršiuje.
• Infauna – tai dugno organizmai, gyvenantys vandens telkinio dugno substratuose, ypač vandenynų dugno nuosėdose, t. y. smulkių dalelių sluoksnyje, esančiame vandens telkinio dugne, o ne jo paviršiuje. Bakterijos ir mikrodumbliai taip pat gali gyventi dugno nuosėdų tarpsluoksniuose. Apskritai, didėjant vandens gyliui ir atstumui nuo kranto, infaunos gyvūnai tampa vis mažesni ir jų gausumas mažėja, o bakterijų gausumas yra pastovesnis ir siekia vieną milijoną ląstelių mililitre jūros vandens tarpsluoksnio. Tokie gyvūnai aptinkami iškasenose: lingulatos, trilobitai ir kirmėlės. Jie darydavo nuosėdose urvus, kad apsisaugotų, taip pat galėjo maitintis detritu arba mikrobų kilimėliu, kuris paprastai augo nuosėdų paviršiuje^[4]. Giliausiai į dugną įsirausia krevetės vaiduoklės (Thalassinidea), kurios vandenyno dugno nuosėdose įsirausia iki 3 metrų gylio^[5].
• Limnofauna – tai gyvūnai, gyvenantys gėlame vandenyje.
• Makrofauna – tai dugno arba dirvožemio organizmai, kurie sulaikomi ant 0,5 mm sieto. Giliavandiuose tyrimuose makrofauną apibrėžia kaip gyvūnus, sulaikomus ant 0,3 mm sieto, kad būtų atsižvelgta į daugelio taksonų mažą dydį.
• Megafauna – tai dideli tam tikro regiono ar laikmečio gyvūnai. Pavyzdžiui, Australijos megafauna.
• Meiofauna – tai maži dugno bestuburiai, gyvenantys tiek jūros, tiek gėlo vandens aplinkoje. Terminas meiofauna apibrėžia organizmų grupę pagal jų dydį, didesnį nei mikrofaunos, bet mažesnį nei makrofaunos, o ne taksonominę grupę. Viena iš meiofaunos gyvenimo aplinkų yra tarp drėgno smėlio grūdelių (žr. Mistakokaridai). Praktiškai tai yra metazoaniniai gyvūnai, kurie gali nesužaloti prasiskverbti pro 0,5-1 mm dydžio tinklelį, bet bus sulaikyti 30-45 μm dydžio tinklelyje,^[6] tačiau tikslūs matmenys skiriasi priklausomai nuo tyrėjo vertinimo. Ar organizmas praeis pro 1 mm tinklelį, taip pat priklauso nuo to, ar rūšiavimo metu jis yra gyvas, ar negyvas.
• Mezofauna – tai makroskopiniai dirvožemio gyvūnai, pavyzdžiui, nariuotakojai ar nematodai. Mezofauna yra labai įvairi; 1998 m. duomenimis, buvo nustatyta apie 6500 rūšių vien tik kolembolų^[7].
• Mikrofauna – tai mikroskopiniai arba labai maži gyvūnai (dažniausiai pirmuonys ir labai maži gyvūnai, pvz., verpetės). Kad organizmas būtų priskiriamas mikrofaunai, jam turi būti būdingi panašūs į gyvūnus požymiai, priešingai nei mikroflorai, kuri yra panašesnė į augalus.
• Stygofauna – tai gyvūnija, gyvenanti požeminio vandens sistemose arba vandeninguose sluoksniuose, pavyzdžiui, urvuose, plyšiuose ir įgriuvose. Stygofauna ir troglofauna yra du požeminės faunos tipai (pagal gyvenimo būdą). Abi yra susijusios su požemine aplinka – stygofauna susijusi su vandeniu, o troglofauna – su urvais ir erdvėmis virš gruntinio vandens lygio. Stygofauna gali gyventi gėlo vandens vandeninguose sluoksniuose ir kalkakmenio, kalkakmenio ar laterito porų ertmėse, o didesni gyvūnai gali būti aptinkami urvų vandenyse ir šuliniuose. Stygofaunos gyvūnai, kaip ir troglofauna, pagal savo gyvenimo būdą skirstomi į tris grupes – stigofilus, stigoksenus ir stygobitus^[8].
• Troglofauna – tai maži urvuose gyvenantys gyvūnai, prisitaikę prie tamsios aplinkos. Troglofauna ir stygofauna yra du požeminės faunos tipai (pagal gyvenimo istoriją). Abi jos susijusios su požemine aplinka – troglofauna susijusi su urvais ir erdvėmis, esančiomis virš gruntinio vandens lygio, o stygofauna – su vandeniu. Troglofaunos rūšims priskiriami vorai, vabzdžiai, miriapodai ir kt. Kai kurios troglofaunos rūšys nuolat gyvena po žeme ir negali išgyventi už urvų aplinkos ribų. Troglofaunos prisitaikymai ir ypatybės yra sustiprintas klausos, lytėjimo ir uoslės pojūtis^[9]. Nepakankamai naudojamų pojūčių praradimas pasireiškia tuo, kad dauguma troglofaunos atstovų neturi pigmentacijos, taip pat regėjimo. Troglofaunos vabzdžiai gali pasižymėti sparnų ir ilgesnių priedų nebuvimu.
• Ksenofauna - tai nežemiškos kilmės organizmai, kuriuos galima apibūdinti kaip gyvūnų analogus. Šiai dienai nėra žinoma, kad egzistuotų kokios nors svetimos gyvybės formos - gyvūninės ar kitokios. Nepaisant to, ateivių gyvybės idėja tebėra populiari astronomijos, astrobiologijos, biochemijos, evoliucinės biologijos, mokslinės fantastikos ir filosofijos srityse.

Nauojami ir kiti terminai, tokie kaip avifauna, reiškianti paukščių fauną, ar ichtiofauna, reiškianti žuvų fauną.