Asamų kalba

Asamų kalba অসমীয়া
Kalbama	Indijoje, Bangladeše, Butane
Kalbančiųjų skaičius	~16 mln.
Vieta pagal kalbančiųjų skaičių	65
Kilmė	Indoeuropiečių  Indo-iranėnų   Indų (Indo-arijų)    Magadų     Asamų-bengalų      Asamų
Rašto sistemos	asamų raštas (bengalų)
Oficialus statusas
Oficiali kalba	Asamas (Indija)
Kalbos kodai
ISO 639-1	as
ISO 639-2	asm
ISO 639-3	asm
Geografinis paplitimas
Vikipedija Asamų kalba

Asamų kalba (অসমীয়া = Ôxômiya) – indoeuropiečių kalbų šeimos indoarijų kalbų grupės kalba, kuria kalbama daugiausia Asamo valstijoje, esančioje šiaurės rytų Indijoje. Tai oficiali Asamo kalba. Taip pat ja kalbama Arunačal Pradešo dalyse ir kitų šiaurės rytų Indijos valstijų (pvz., Nagalando) lygumose (Brahmaputros slėnyje). Nedidelės grupės kalbančiųjų asamų kalba yra Butane ir Bangladeše. Imigrantai iš Asamo perneša kalbą į kitas Indijos ir pasaulio dalis. Šia kalba bendrauja tarp 13-16 mln. žmonių^[1] (2001 m. Indijos surašymo duomenimis – 13 168 484^[2]). Regione yra susidarę keletas kreolinių asamų kalbos variantų (nagamiečių, nefamiečių), kuriuos vartoja vietinės mjanmų-tibetiečių kalbomis kalbančios tautos.

Asamų arba asamiečių kalbos pavadinimas kildinamas nuo Asamo regiono. Šio krašto pavadinimas savo ruožtu kilo nuo tajų kalbų šeimos tautos šanų, kurie XIII a. įsiveržė į Asamą. Tos pačios kilmės žodis yra „Ahomas“, kuriuo vadinta tajų tautos ahomų (šanų palikuonių) sukurta valstybė. Nors dabar dažnai teigiama, kad žodis asama kilo iš sanskrito, kur reiškia („nelygus, nevienodas“), tačiau labiausiai tikėtina, kad žodis kilęs iš tajiškos šaknies acham, reiškiančios „nenugalėtas“.

Asamų kalba kildinama iš Magadhi prakrito, davusio pradžią 4 apabhramšoms – Radhi, Vangos, Varendros ir Kamarupos. Pastaroji Kamarupos apabhramša buvo vartojama į rytus nuo Gangos slėnio – šiaurės Bengalijoje ir Asame. Iš Magadhi prakrito susidarė orijų, bengalų, asamų ir šiaurės bengalų kalbos^[3].

Kamarupos apabhramša/prakritas siejamas su IV–XII a. regione gyvavusia Kamarupos karalyste (dar vadinama pagal šios karalystės sostinę Pragdžjotišpurą). Šioje kalboje pynėsi sanskrito, prakrito ir vietinių tarmių elementai. Kamarupos prakritu paveikti Kamarupos įrašai sanskritu (ś, ṣ virsta į s), kur išvardinti karalystės valdovai. VII a. kinų budistų keliautojas Suancangas (Xuanzang) mini, kad Kamarupos kalba šiek tiek skiriasi nuo vartotos Pundravardhanoje. Su Kamarupos apabhramša siejami budistiniai „Čarjapados“ tekstai (VIII–XII a.). Šia apabhramša taip pat rasta Kamarupos valstybės įrašų vario lentelėse. Tuo laikotarpiu Kamarupa buvo svarbiausia regiono valstybė, dariusi įtaką aplinkiniams kraštams, turėjusi išvystytą literatūrą.

XIII a. Kamarupos valstybei subyrėjus susikūrė Kamatos valstybė. Tuo laikotarpiu vyko tolesni kalbiniai procesai, susidarė tarmių grupė, vadinama Kamatapuri šnektomis. Šiomis šnektomis Kamatos laikais kurta poezija, dainos, atliktas Ramajanos vertimas. Iš šių šnektų ėmė klostytis šiuolaikinė asamų kalba bei jai labai artima šiaurės bengalų tarmė. Vakarų Asamo tarmėmis pagrįsta literatūrinė kalba XVII a. susidarė Ahomo karalystės rūmuose. Šia kalba kurtos Ahomo valstybės kronikos – burandžiai (nors ankstyvosios jų versijos kurtos neindoeuropietiška ahomų kalba). XIX a. britai įtvirtino asamų kalbą kaip valstybinę Asamo kolonijos kalbą. XX a. kultūriniam Asamo centrui persikėlus į Guvahatį, rytinės tarmės įgavo didesnę svarbą, jomis pagrįsta dabartinė asamų kalba.

Rašytinė asamų kalbos literatūra skirstoma į 3 laikotarpius:

• ankstyvoji – apima laikotarpį nuo XIV a. iki XVI a. pab. Jo pradžioje ikivaišnavinis laikotarpis, kuomet Kamatos valstybės rūmuose kūrė poetai Harivara Vipra, Hema Saraswati ir kt., Madhava Kandali į asamų kalbą išvertė „Ramajaną“. Su žymiu poetu Šankardevu prasideda bhakti laikotarpis, kuomet sukurta daug vaišnaviškų devocionalių kūrinių. Bhatadeva į asamų prozą išvertė Bhagavadytą ir Bhagavata Puraną.
• vidurinė – apima laikotarpį nuo XVII a. pab. iki XIX a. pr., kuomet Asamą valdė Ahomo valstybė. Šis laikotarpis žymus kronikų (burandžių) rašymu.
• šiuolaikinė – prasideda nuo XIX a. pr., Asamą užėmus britams. Į kraštą atvykę baptistų misionieriai ėmėsi norminti kalbą. 1848 m. jie išleido gramatiką, pirmą laikraštį asamų kalba (Arunodaya), 1867 m. parašytas asamų-anglų žodynas. 1889 m. pradėtas leisti žurnalas Jonaki. 1917 m. įkurta Asamo literatūros draugija (অসম সাহিত্য সভা, Ôxôm Xahityô Xôbha). Vienas žymiausių šiuolaikinės asamų kalbos rašytojų – Jyoti Prasad Agarwala.

Pagal kilmę asamų žodžius galima skirstyti taip:

• sanskrito ir kitų indoarijų kalbų žodžiai, perėję prakritizacijos procesą ir kalbinę kaitą (tadbhava);
• žodžiai, būdingi daugeliui naujųjų indoarijų kalbų, bet nesantys indoarijų kilmės (deśya);
• žodžiai, pasiskolinti iš kitų naujųjų indoarijų kalbų;
• vietiniai neindoarijų kilmės žodžiai;
• angliški ir kitų Europos kalbų skoliniai;
• prigimtos arba pakitusios formos sanskrito žodžiai, pritaikyti asamų fonologijai (tatsama ir ardhatatsama).

Gausiausią žodyno dalį sudaro tadbhava žodžiai, kuriuos plačiai naudojo tiek vaišnavų poetai, tiek baptistų misionieriai, jie plačiausiai sutinkami liaudies kalboje. Taip pat nemažai ardhatatsama variantų, kai kažkuriuo metu į kalbą patekę sanskrito žodžiai ženkliai pakito.