Šūnjata

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Straipsnių serija
Budizmas
Pagrindai Devyni vienijantys teiginiai Taurusis aštuonialypis kelias Keturios tauriosios tiesos Trys brangenybės
Pagrindinės sąvokos Trys būties požymiai: Nepasitenkinimas · Laikinumas · Nesavastingumas Dharma · Skandha · Šūnjata · Atbudimas · Nirvana · Atgimimas · Samsara · Sąlygotoji kilmė · Karma
Veikėjai ir vietovės Mitologija · Sidharta Gautama Buda · Bodhisatva Piligrimystės vietovės
Mokyklos Theravada Hinajana · Mahajana · Vadžrajana · Lamaizmas Čan · Dzen · Son
Tekstai Tripitaka · Pali kanonas Mahajanos sūtros
Sąvokos ir vardai Sanskritiškos kilmės Pali kalbos kilmės
Ž • A • R

Šūnjata (skr. शून्यता = IAST: Śūnyatā), pali सुञ्ञता = Suññatā, tibet.  = stong pa nyid, jap. 空 = Kū, mong. qoɣusun), Vakarų kalbose paprastai verčiama kaip tuštuma, niekuma, – viena pagrindinių budizmo mokymo sąvokų, reiškianti, kad bet kokia individuali tikrovė neturi jokios absoliučios būties. Tiesioginis šūnjatos išgyvenimas laiduoja individo išsilaisvinimą iš būties rato (samsaros) ir visišką atbudimą.

Nors ne budistų ši doktrina plačiai suvokiama kaip nihilistiška, ji yra epistemologinėmis ir fenomenologinėmis įžvalgomis grįsta svarbi metafizinė teizmo kritika, būdinga išimtinai vien budizmui. Bet čia reikia pabrėžti, kad ji neveda į ateizmą.

Šūnjatos sąvoka žymi, kad asmens gyvenimo kelyje niekas neturi jokio (visa yra tuščia nuo) absoliutaus tapatumo, nekintamumo arba pastovumo, nusistovėjusio „aš“. Taip yra todėl, kad visa yra tarpusavyje susiję ir abipusiai sąlygota ir kad joks reiškinys nėra pakankamas pats savyje arba nuo nieko nepriklausomas. Visa kas yra nuolatinės tėkmės būsenos, kurioje energija ir informacija nepaliaudamos srūva gamtoje, kurdamos ją ir taip besitransformuodamos.

Mokymas apie šūnjatą niekada nereiškė jokio nihilizmo. Iš tiesų Buda mokė, kad toks požiūris ar tikėjimas, kurį dabar vadiname nihilizmu, yra visiškai klaidingas. Nereikia pasiduoti mūsų priimtai žodžio „tuštuma“ reikšmei, tarsi rodančiai, kad „tuštumoje“ nėra jokios dvasinės prasmės, kad joje yra tik kažkokio asmeninio susvetimėjimo galimybė. Budizme tiesioginis visų reiškinių tuštumos išgyvenimas laiduoja galimybę išsilaisvinti iš nevaldomų atgimimų rato kylančių pavidalų ribotumo.

Šūnjatos tuštumą mokiniams mokytojai dažnai aiškina kaip erdvę arba kaip giedrą dangų, kuriame kažkas vis atsiranda mūsų suvokimui ir išnyksta; todėl galima sakyti, kad šūnjata, niekuma, yra savotiška „erdvė“, kurioje kažkas mums atsiranda, atliepiant mūsų prisirišimams ir lūkesčiams, kažkiek pabūna ir išnyksta.

Supaprastintai ir trumpai šūnjatą galima aiškinti taip: nė vienas reiškinys neturi jokios nekintamos statinės esmės ar substancijos (yra tuščias), kadangi visi samsaros reiškiniai pavaldūs sąlygotosios kilmės dėsniui (o tai, kas nekintama, negali būti sąlygota); šūnjata neneigia pačios esmės ar substancijos. Kitaip: joks būties reiškinys neturi jam būdingos nekintamos esmės (jis yra tuščias, jame nėra nieko galutinai esmiško), tačiau visi būties rato reiškiniai yra persmelkti esmės, kurią žmogus gali tiesiogiai išgyventi.

Pati šūnjatos tema kilo iš budistinių mokymų apie nesavastingumą ir sąlygotąją kilmę. Šūnjatos sūtroje sakoma, kad Budos padėjėjas Ananda paklausė: “Sakoma, kad tuščias yra pasaulis, kad pasaulis yra tuščias, viešpatie. Bet kokiu požiūriu taip sakoma apie pasaulį, kad jis tuščias?” Buda atsakė: “Tiek kiek jis yra tuščias nuo savojo „aš“, nuo savastingumo, tiek kiek tuščias nuo bet ko susijusio su savastingumu, savuoju „aš“ – tai apie tokį pasaulį sakoma, Ananda, kad šis pasaulis yra tuščias”.

Laikui bėgant daugelis budistinės minties mokyklų dėjo pastangas atskleisti tikslią filosofinę šūnjatos, niekumos, prasmę. Po Budos šūnjatos mokymą toliau vystė Nagardžūna ir madhjamakos mokykla, dažnai laikoma mahajanos pirmtake. Reikia pripažinti, kad skirtingos budistinės filosofinės mokyklos nevienodai aiškino šūnjatą ir jos apimtį, dėl ko gali kilti painiavos. Nes kiekviena žinojimo sistema aiškino kiek kitaip, kokie reiškiniai „yra tušti nuo ko nors“, kurie visiškai „yra tušti“ ir ką reiškia „tuštuma“. Pavyzdžiui, Čitamaros mokykloje teigiama, kad protas egzistuoja kaip galutinė tikrovė, bet kitos mokyklos, kaip Madhjamaka, tai neigia.

Nusistatymas, kad niekas neturi jokios prigimtinės esmės, pagrindė platesnės šūnjavados doktrinos atsiradimą. Mahajanoje ši doktrina išauga į plačią srovę, kuri nepaneigdama savo vertės ima neigti bet kokios esmės buvimą net tokiuose dalykuose kaip Budos atsiradimas ir Dharmos paskelbimas.

Vadžračhedikos sūtroje, kitaip vadinamoje Deimantinėje sūtroje, teigiama: “Tie, kas mato mane esant iš kūno ir kas mąsto apie mane garsais, tų mąstymo būdas yra klaidingas, nes jie išvis nemato manęs. … Budos neįmanoma tikrai suprasti jokiu būdu.”

Ne patys tie „būdai“ yra netinkami tikrajam supratimui, o tai, kad net patys tinkamiausi būdai yra kliūtis supratimui, kai jie pasilieka kaip liekana. Visiems „būdams“ budizme galioja metafora apie plaustą: persikėlus per upę plaustas daugiau nebereikalingas.

Šūnjata yra pagrindinė Širdies sūtros tema. Joje skelbiama, kad penki skandhos, sudarantieji visą mūsų fizinę ir psichinę būtį, iš prigimties arba iš esmės yra tušti. Bet kartu čia skelbiama, kad ši tuštuma yra tas pats, kaip ir pavidalas (kurį suprantame kaip pilnumą), vadinasi, kalbama apie tuštumą, kuri tuo pačiu metu nesiskiria nuo tikrovės, paprastai mūsų laikomos tikrais įvykiais. Taigi kalbama ne apie nihilistinę tuštumą, paskandinusią mūsų pasaulį, o apie „pozityvią“ tuštumą, kuria apibrėžiamas, nustatomas šis pasaulis.

Svarbiausią filosofinę šūnjatos traktuotę pateikė Nagardžuna. Čia tuštuma yra visų reiškinių požymis (žymė, ženklas), natūraliai kylantis iš sąlygotosios kilmės doktrinos. Iš tiesų Nagardžuna patikslina abi sąvokas. Pagal jo išvadas, bet kokia išliekanti esmė (t. y. pilnuma) pažeistų sąlygotosios kilmės procesą, išvis užkirstų kelią bet kokiam radimuisi, nes viskas turėtų tiesiog jau būti, iš anksto ir be galo.

Tuo remdamasis jis pagrindžia teiginį apie nirvanos ir samsaros sąryšį. Jei visi reiškiniai (įvykiai, sudarantys samsarą) yra tušti, tuomet juose nėra jokios tikros galimybės sukelti kentėjimą. Pagal Nagardžuną, nirvana negali būti nei kažkas esantis greta samsaros, nei kažkoks veiksnys, galintis ką nors pašalinti iš jos (pvz., pašalinti atbudusią būtybę iš samsaros). Kitaip tariant, nirvana yra ta pati samsara, tik deramai išgyvenama, iš tikrųjų suprantant, kas yra visa ko tuštuma.

Tathagatagarbhos sūtromis vadinamuose raštuose randame tarsi kitokią tuštumos sampratą. Čia buda ir nirvana, nors yra sudarytos iš sąlygotų reiškinių, nėra tuščios. Jos turi prigimtinę būtį; bet jos yra tuščios nuo laikinumo, netobulumo, nesavastingumo.

Šrimalos sūtroje buda laikomas esąs tuščias nuo netyrumo ir neišmanymo, bet jis nėra tuščias nuo prigimtinės tikrovės. Mahaparinirvanos sūtroje palaikomas tas pats požiūris ir pirmapradė tuštuma yra laikoma budai būdingu pažinimu, kuomet vienu metu suvokiama ir tuštuma, ir ne tuštuma, kurios apibūdinamos kaip „tuštuma yra visuotinė samsara, o ne tuštuma yra didžioji nirvana“. Toliau šioje sūtroje Buda nurodo, kad viską laikydami tuštuma, remiamės nepusiausvyru požiūriu ir nutolstame nuo budistinio Viduriniojo kelio:

“Išminčius suvokia tuštumą ir ne tuštumą, amžinumą ir laikinumą, kančią ir palaimą, savastingumą ir nesavastingumą. … Vidurinysis kelias nenumato, kad galima suvokti visa ko tuštumą ir nesuvokti ne tuštumo; suvokti visa ko nesavastingumą ir nesuvokti savastingumo nenumato Vidurinysis kelias.”

Įvairiose Tathagatagarbhos sūtrose pabrėžiama pusiausvyra tarp tuščios, laikinos, esminės būties neturinčios samsaros karalijos ir amžinos, laisvos budos ir nirvanos tikrovės. Lotoso sūtroje (4 skyriuje) šiuo atžvilgiu sakoma, kad įžvelgti visa ko tuštumą, dar nėra galutinis budos pasiekimas, tai dar nėra „įgijimas“: budos išmintis čia nusakoma kaip žengimas toliau, už tuštumos išgyvenimo, kaip tuštumos išgyvenimo transcendencija.

Budistinė šūnjata, arba tuštuma, niekuma, nereiškia nieko nebuvimo. Šūnjatos tuštuma reiškia greičiau tai, kad joks reiškinys nėra tikras iš prigimties, nėra objektyvus iš prigimties, neturi prigimtinės tapatybės, neturi prigimtinių savybių. Toks supratimas apie statiškos esmės ar substancijos neturėjimą nepaverčia reiškinio nesančiu, nenutraukia jo būties, tiesiog paverčia jį visuotinai sąlygotu. Vadinasi budizmas neneigia jokios būties, bet parodo reiškinių statinio esmingumo tuštumą ir šitaip iškelia kiekvieno reiškinio, daikto ir dalyko visuotinį sąlygotumą.

Toks visuotinis reiškinių sąlygotumas prieštarauja materializmui, kurio pagrindas yra samprata, jog visi reiškiniai egzistuoja savarankiškai, patys iš savęs ir savyje.