Vievis

Miesto vardo kilmė yra aiški – jis radosi nuo Vievio ežero, kuris telkšo į pietus nuo miesto, vardo.^[5] Tai vandenvardinis vietovardis. XX a., tarp I ir II pasaulinių karų taip pat vartota lytis Vievys.^[6]

Miestas įsikūręs abipus magistralės  A1  Vilnius–Kaunas–Klaipėda  ir greta svarbaus Vilniaus-Kauno geležinkelio, kuriuo važiuoja rusų traukiniai į Karaliaučių ir traukiniai iš Vilniaus į Kauną, Klaipėdą, Šiaulius, Šeštokus, Varšuvą. Mieste yra Vievio geležinkelio stotis. Ties Vievio centru magistralės atskirtas miesto dalis sujungia Vievio pėsčiųjų viadukas, pastatytas 1984 m.

Vievio centre daugiausia yra medinių pastatų, naujesniuose rajonuose – nemažai sovietmečiu statytų daugiabučių ar dviaukščių privačių mūrinių namų. Miestas suskirstytas į 3 seniūnaitijas:

• Vievio miesto 1-oji seniūnaitija: Kauno g. 2–32 poriniai namai, Vilniaus g., Vilniaus skg., Naujoji g., Šviesos g., Mokyklos g., Semeliškių g. 6–68 (poriniai) ir 7–43 (neporiniai) namai, J. Milančiaus g., Ežero g., Pakalnės g., Trakų g., Stadiono g., Pakrantės g., Kranto g., L. Giros skg., L. Giros g., Bažnyčios g., Knygyno g.;
• Vievio miesto 2-oji seniūnaitija: Liepų g., Semeliškių g. 45–109 (neporiniai) ir 70–98 (poriniai) namai, Laisvės g., Lauko g., Sodų g., Žvejų g., Šermukšnių g., Beržų g., Klevų g., Birutės g., Vytauto g., Lazdynų g., Topolių g., Gluosnių g., Vievininkų kaimo šiaurinė dalis (esanti Ausieniškių kadastrinėje vietovėje);
• Vievio miesto 3-oji seniūnaitija: Kosmonautų g., Stoties g., Taikos g., Taikos skg., Jaunystės g., Ateities g., Gėlių g., Kauno g. 1–39A (neporiniai namai), Statybininkų g.

 

 

 

1522 m. minimas Vievio dvaras, 1539 m. – miestelis, vėliau priklausęs Oginskiams (nuo XVII a. pradžios iki 1831 m.). XVI a. 1-ojoje pusėje pastatyta pirmoji katalikiška Vievio bažnyčia.

Apie 1600 m. Oginskiai Vievyje pastatė unitų bažnyčią ir įkūrė Šventosios Dvasios vienuolyną, prie kurio XVII a. pradžioje įsteigta spaustuvė, 1611–1660 m. spausdinusi knygas kirilica. Pirmieji jos leidiniai buvo maldaknygės bažnytine slavų kalba. 1619 m. čia išspausdinta M. Smotrickio „Slavų gramatika“ (Грамматики славенския правилное Синтагма) – viena pirmųjų bažnytinės slavų kalbos gramatikų (iš jos mokėsi ir Michailas Lomonosovas, pavadinęs knygą „mokslingumo vartais“). Iki 1660 m. spaustuvė išleido 25 knygas rusų (bažnytine slavų) ir lenkų kalbomis. Tarp knygų vyravo religinė ir poleminė literatūra, nukreipta prieš unitus ir jėzuitus.

XVII a. pradžioje, Vievį valdant Bogdanui Oginskiui, katalikų bažnyčia perduota stačiatikiams, bet jam mirus 1625 m., grąžinta katalikams. XVII a. viduryje dėl pilietinių karų miestelis smarkiai nukentėjo, sunyko spaustuvė.

1816 m. G. Oginskis Vievyje pastatė katalikų bažnyčią. 1843 m. pastatyta stačiatikių cerkvė. 1865 m. įkurta valdiška mokykla. XIX a. 2-ojoje pusėje Vievis pradėjo augti, nutiesus geležinkelį Sankt Peterburgas-Varšuva ir Vievyje pastačius geležinkelio stotį. XIX a. pabaigoje Vievis – miestelis Trakų apskrityje, valsčiaus centras.^[7]

Trečiojo pėstininkų Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Vytauto pulko kariai, žuvę kautynėse su lenkais ties Rykantais 1920 m. spalį, palaidoti Vievyje.^[8] Pulkui vadovavo mjr. Jonas Gricius, kuopoms – vyr. ltn. Rūkštas, ltn. J. Kuncaitis ir kiti.^[9]

XX a. tarpukariu Vievis atsidūrė pasienyje, prie pat demarkacinės linijos su Lenkija. Pokario metais buvo rajono centras, jį panaikinus miestas prijungtas prie Trakų rajono, nuo kurio kartu su Elektrėnais ir kitomis to rajono teritorijomis, nuo kurių Elektrėnai yra arčiau nei Trakai, atjungtas per savivaldybių reformą ir suformuota Elektrėnų savivaldybė. Vievyje buvo renkami parašai už tai, kad miestelis nuo Elektrėnų tvarkytųsi nepriklausomai. Greta Vievio yra Balceriškių RRS, retransliacijos stiebas ir radijo relinės linijos iš Vilniaus į Kauną dalis.

1950 m. Vieviui suteiktos miesto teisės, 1954] m. dalis miesto prijungta prie Ausieniškių apylinkės, Balceriškių apylinkės ir Pakalniškių apylinkės. Sovietmečiu pastatytas grūdų produktų kombinatas, paukštynas, įkurtas akmenų muziejus, geologijos ekspozicija. Po II pasaulinio karo Vievio apylinkėse veikė Didžiosios Kovos apygardos Lietuvos partizanai.

1981 m. Vievyje rastas lobis. Jį sudarė LDK, Lenkijos, Livonijos, Prūsijos, Rygos ir Rusijos monetos, taip pat 67 LDK, Lenkijos, Livonijos šilingų falsifikatai. 786 lobio monetos saugomos Trakų istorijos muziejuje, 10 – Lietuvos nacionaliniame muziejuje.^[10]

1999 m. patvirtintas Vievio herbas. Miestas buvo išrinktas viena iš 2022 m. Lietuvos mažųjų kultūros sostinių.^[11]

• Futsal komanda „Vievio žiedas“

• Vievio meno mokykla
• Vievio gimnazija
• Vievio sanatorinė mokykla (Paneriuose, iki 2012 m.)
• Vievio Jurgio Milančiaus pradinė mokykla
• biblioteka^{[neveikianti nuoroda]} (nuo 1940 m.)

Demografinė raida tarp 1865 m. ir 2021 m.
1865 m.*[3]	1897 m.sur.	1902 m.	1923 m.sur.	1959 m.sur.	1970 m.sur.	1976 m.[12]	1979 m.sur.[13]	1989 m.sur.[14]
341	725	712	414	2 279	2 963	4 300	4 581	5 663
2001 m.sur.[15]	2011 m.sur.[16]	2018 m.	2020 m.	2021 m.sur.	-	-	-	-
5 303	4 915	4 521	4 459	4 311	-	-	-	-
* pagal enciklopedijos išleidimo metus. Metai, kurių duomenys pateikti enciklopedijoje, nenurodyti.
Demografinės raidos histograma

• 1812 m. gruodžio 10 d. grįždamas iš Rusijos Vievyje buvo sustojęs nakvynei vienas žymiausių Napoleono karo vadų – Neapolio karalius Muratas.
• Iš Punsko atvykęs ir Vievyje apsigyvenęs kovotojas už lietuvybę vaistininkas Jurgis Milančius (1869–1956) ragino lietuvius nepamiršti gimtosios kalbos ir ginti savo tiesas, ilgus metus platino lietuvišką žodį Vievyje, dalyvavo knygnešių veikloje. Jo vaistinė (kartu buvo ir gyvenamasis būstas) buvo knygnešių susitikimo vieta bei draudžiamos spaudos slaptavietė. J. Milančiaus ir jo bendraminčių dėka lietuviai pirmiausia išsikovojo, kad Vievio bažnyčioje būtų įvestos pamaldos lietuvių kalba. J. Milančius buvo ir lietuviškos mokyklos įkūrėjas bei vedėjas. J. Milančiaus namuose kurį laiką gyveno rašytoja Sofija Pšibiliauskienė (Lazdynų Pelėda). Vievyje ji parašė apysaką „Klaida“.
• Nikolajus Solncevas (1902–1991), fizikas, geografas
• Tadas Šumskas (1954–), choro dirigentas ir pedagogas. 1960–1964 lankė Vievio vidurinę mokyklą ir vaikų muzikos mokykloje mokėsi skambinti fortepijonu (mokyt. J. Gečas). Lietuvos muzikos ir teatro akademijos choro dirigavimo katedros profesorius, išugdė daugiau kaip 70 choro dirigentų. Lietuvos respublikinių dainų švenčių vyr. dirigentas, daugelio tarptautinių chorų konkursų laureatas.
• Gintaras Rinkevičius – Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro įkūrėjas, meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas (nuo 1988 m.), Latvijos nacionalinės operos pagrindinis kviestinis dirigentas, Novosibirsko akademinio simfoninio orkestro vyriausiasis dirigentas ir meno vadovas, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesorius, trijų tarptautinių konkursų laureatas, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas.
• Juozas Dalinkevičius (1893–1980), lietuvių geologijos pradininkas, kuriam atminti Vievyje įkurta memorialinė ekspozicija.

•   Nowy Dwor valsčius Pomiechowiek seniūnija, Lenkija (Vievio seniūnija)
•   Rieti savivaldybės Antrodoco seniūnija, Italija

•  
  Vievio Dievo Motinos Ėmimo į dangų cerkvė
•  
  2015 m. Vievyje atidengtas paminklas popiežiui Jonui Pauliui II (skulpt. Vytautas Nalivaika, archit. – Arūnas Butrimavičius)
•  
  Senasis Vievio kultūros centro pastatas Trakų g., iki 2018 m.
•  
  Kultūros centro ir bibliotekos pastatas (nuo 2020 m.)
•  
  Jurgio Milančiaus pradinės mokyklos fasadas, 2023 m.

• Vievis. Mūsų Lietuva, T. 1. – Bostonas: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1964. – 509 psl.
• Trumpa istorija ir žemėlapiai Archyvuota kopija 2007-03-11 iš Wayback Machine projekto.
• Vievio fotoalbumas Archyvuota kopija 2013-08-09 iš Wayback Machine projekto.

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.