Tuberkuliozė

 

Dažniausiai ją sukelia bakterija Mycobacterium tuberculosis (kitos: M. bovis, M.africanum, M.avium), 1882 m. pirmą kartą atrastos R. Kocho. Natūraliai sukėlėjai yra labai atsparūs ir plačiai paplitę aplinkoje. Mikobakterijos ypač jautrios tiesioginiams Saulės spinduliams. Liga galima užsikrėsti tik nuo žmogaus, sergančio aktyvia jos forma. Manoma, kad vienas sergantysis atvira tuberkuliozės forma per metus gali užkrėsti iki 25 sveikų asmenų. Jei sergantysis laikosi asmens higienos, užkrėstųjų skaičius sumažėja per pusę.

Tuberkulioze suserga imlus (jautrus) bakterijai žmogus. Didžiausia rizikos zona yra besivystančios pasaulio šalys, kur nėra tinkamų sanitarinių sąlygų, didelė drėgmė. Padidėjusią riziką užsikrėsti taip pat turi sveikatos apsaugos darbuotojai, dirbantys su užkrėstais pacientais, asmenys, vartojantys intraveninius narkotikus, emigrantų, kurių šalyse paplitusi tuberkuliozė, tankiai gyvenamos teritorijos, neturtingai gyvenanti, negaunanti pakankamos medicininės pagalbos, visuomenės dalis. Toks gyvenimo būdas lemia sumažėjusį organizmo atsparumą ir padidėjusį imlumą tuberkuliozės sukėlėjui; tuberkuliozei yra būdingas labai ryškus socialinis pobūdis.

Patekusi į organizmą bakterija sukelia pirminę tuberkuliozę – save apribojantį, santykinai nesunkų plaučių susirgimą, kuris paprastai pasireiškia be simptomų. Žmogaus organizmas indukuoja efektyvų imuninį atsaką, pažeidimo židinys yra apribojamas jungiamuoju audiniu (formuojasi vadinamoji granuloma) ir kalcifikuojasi. Pasiekiama pusiausvyra tarp sukėlėjo ir organizmo. Apie 50 proc. atvejų infekcija toliau progresuoja ir pasireiškia aktyvia ligos forma per pirmuosius 2 metus, kitiems 50 proc. aktyvi ligos forma gali pasireikšti kada nors vėliau. Kartais aktyvi ligos forma gali pasireikšti pakartotinai užsikrėtus tuberkulioze.

Europoje nuo devintojo XX a. dešimtmečio stebimas tuberkuliozės padažnėjimas dėl pasikeitusių ekonominių ir socialinių sąlygų, padidėjusios imigracijos.

Tikimybė užsikrėsti priklauso nuo kelių veiksnių:

• ligos stadijos,
• aplinkos,
• laiko, praleisto prie užsikrėtusiojo.

• susilpnėjusi imuninė sistema;
• diabetas;
• ŽIV / AIDS;
• neprievalgis;
• paskutinės stadijos inkstų liga;
• senyvas amžius;
• vėžio gydymas, pavyzdžiui, chemoterapija;
• naudojami vaistai, skirti persodintų organų atmetimo profilaktikai;
• Krono liga.

Tuberkulioze užsikrėtę jaunesni nei 12 mėn. vaikai turi 43 proc. aktyvios ligos progresijos riziką; užsikrėtę 1–5 metų turi 24 proc. riziką; vyresni – 15 proc. riziką.

Lietuvoje iki 90 proc.^{[reikalingas šaltinis]} suaugusiųjų yra užsikrėtę tuberkulioze, tačiau tik apie 5-15 proc. infekuotų asmenų vystosi aktyvioji tuberkuliozė. Liga užsikrėtę yra apie trečdalis visų žmonių pasaulyje.

• dusulys;
• apetito stoka;
• karščiavimas;
• kosulys;
• skrepliavimas;
• atsikosėjimas krauju;
• skausmas krūtinės srityje;
• drebulys;
• kūno masės sumažėjimas;
• naktinis prakaitavimas.

Tuberkuliozė įtariama :

• esant būdingiems klinikininiams simptomams,

• atlikus krūtinės ląstos rentgenogramą ir joje matant aiškius plaučių audinio pažeidimus;
• atlikus kraujo tyrimą, pagal gautus rodiklius nustatant:

1. anemiją;
2. padidėjusį leukocitų kiekį;
3. sumažėjusį limfocitų kiekį;
4. padidėjusį eritrocitų nusėdimo greitį;
5. padidėjusį monocitų, eozinofilų kiekį.

Įtarus tuberkuliozę, atliekama keletas tyrimų diagnozei patvirtinti. Tuberkulino testas naudojamas siekiant nustatyti ar žmogus užsikrėtęs. Gydytojas įšvirkščia nedidelį kiekį skysčio, vadinamo tuberkulinu, po oda vidinėje dilbio dalyje. Po 2 ar 3 dienų, sveikatos priežiūros specialistas įvertina odos reakciją. Tuberkulino įšvirkštimo vietoje gali atsirasti patinimas. Išmatavus patinimą nustatoma ar testas teigimas ar neigimas. Teigiamas testas paprastai reiškia, kad žmogus yra infekuotas tuberkuliozės mikobakterijomis. Tačiau galimi ir klaidingi tuberkulino mėginio atsakymai, todėl vien juo diagnozuojant tuberkuliozė pasikliauti negalima. Diagnozei patvirtinti yra atliekamas skreplių ištyrimas dėl tuberkuliozės mikobakterijų. Labai svarbu ligonį, išskiriantį tuberkuliozės mikobakterijas greitai izoliuoti ir skirti reikiamą gydymą, kontroliuojamą medicinos personalo.

Pagrindinės veiksmingos profilaktikos priemonės yra gerų ekonominių ir socialinių sąlygų užsitikrinimas, pilnavertė mityba. Problemą reikia spręsti kompleksiškai.

Gydymui svarbi savalaikė diagnozė ir griežtas standartizuoto gydymo taikymas.

Profilaktinis vaikų skiepijimas BCG vakcina (bacillus Calmette-Guérin) nėra absoliuti apsauga nuo užsikrėtimo. Didelės apimties meta-analizės tyrimai parodė, kad BCG vakcina efektyvi apie 50 proc., apsaugant vaikus nuo sunkių tuberkuliozės formų. BCG vakcinos įtaka įvairių klinikinių vaikų tuberkuliozės formų išvengimui yra nevienoda.

BCG vakcinos skiepijimo politika įvairiose pasaulio šalyse labai skiriasi: nuo visiško šios vakcinos atsisakymo (pvz., Danija, Belgija, Italija), tik rizikos grupių skiepijimo (pvz., Jungtinė Karalystė, Austrija, JAV, Nyderlandai, Švedija) iki visuotinio visų naujagimių skiepijimo (Rusija, Lietuva). Šalys, niekada nenaudojusios BCG vakcinacijos programose, turi panašių ligos paplitimą, kaip ir šalys, skiepijančios tik rizikos grupes.

Pažeistuose plaučių židiniuose susidaro uždegiminiai mazgeliai, lotyniškai vadinti tuberculum – nedidelis auglys.

Senas lietuviškas ligos pavadinimas – džiova.

http://kaunovsc.sam.lt/naujienos/kovo-24-oji-2013/ Archyvuota kopija 2016-03-05 iš Wayback Machine projekto.

http://www.ulac.lt/ligos/T/tuberkulioze Archyvuota kopija 2014-12-30 iš Wayback Machine projekto.

http://ligos.sveikas.lt/lt/ligos/infekcines_ir_parazitines_ligos/tuberkulioze Archyvuota kopija 2014-10-03 iš Wayback Machine projekto.