Struktūrinis funkcionalizmas
Struktūrinis funkcionalizmas arba tiesiog funkcionalizmas – socialinių mokslų kryptis, kurios pagrindą sudaro socialinių darinių (daugiausia socialinių institutų) sandaros ir funkcijų analizė. Teigiama, kad visuomenės socialinės sistemos pusiausvyrą ir tvarką gali garantuoti tik visų šios sistemos elementų ir mechanizmų (posistemių) tarpusavio sąveika sutarimo (konsensuso) principu.
Pamatus funkcionalizmo teorijai padėjo Ogiusto Komto pozityvizmo idėjos. Toliau šią kryptį plėtojo socialinis darvinistas Herbertas Spenseris. Struktūrinio funkcionalizmo principus XX a. viduryje susistemino amerikiečių sociologas Talkotas Parsonsas, kuris teigė, kad visos veikiančios sistemos, jei joms pavyksta išgyventi, turi atitikti 4 pagrindinius reikalavimus: jos turi gauti iš aplinkos atsargų ir jas paskirstyti savo viduje (adaptacija), nustatyti prioritetus ir jų eiliškumą (tikslo siekimas), sistemos viduje santykiai turi būti koordinuojami ir reguliuojami (integracijos mechanizmo kūrimas), turi egzistuoti sistemą sudarančių asmenų motyvacijos rengimo metodika, kuri jų veiklą suderintų su sistemos tikslais (vertybinių standartų palaikymo mechanizmo kūrimas). Sisteminėje hierarchijoje jis išskyrė vadinamąją gyvąją sistemą, kurią sudaro fizinė cheminė (atlieka adaptacijos neorganinėje aplinkoje funkciją), organinė (atlieka tikslų siekimo funkciją), transcendentinė (apima egzistavimo transcendentines sąlygas, atlieka vertybių standartų palaikymo ir įtampos pašalinimo funkciją), veiksmo (atlieka integracijos funkciją) sistemos.[1]
Kiti struktūrinio funkcionalizmo svarbiausi atstovai – Kingslis Deivisas, Vilbertas Muras, Robertas K. Mertonas, Gabielis Almondas, Bingamas Pauelas.
Antropologija
redaguotiSocialinėje ir kultūrinėje antropologijoje funkcionalizmas išplėtotas XX a. pr. Bronislavo Malinovskio. Tai daugiausia britų antropologų kryptis. Funkcionalizmo atstovai teigia, kad socialiniai institutai, socialinės organizacijos formos, taip pat ir kultūros reiškiniai turi savo aktualiąją, konkrečioje visuomenėje (čia ir dabar) atsiradusią paskirtį, kuri yra jų gyvavimo pagrindas. Kitaip nei evoliucionizmo atstovai, atsiriboja nuo istorinių rekonstrukcijų, pabrėžia dabarties etnografinio tyrimo metodologinę reikšmę. Malinovskis atstovavo psichologinį funkcionalizmą: jis teigė kad žmogaus kūno, tai yra biopsichologiniai, arba pirminiai, poreikiai sukuria socialinius, arba antrinius, poreikius. Konkreti visuomenė antriniams poreikiams tenkinti kuria socialinius institutus, kultūros priemones, įrankius. Kiekviena kultūra yra integruotas vienetas, nelinkęs kisti laike ir erdvėje, todėl bet kurio papročio kilmę galima nustatyti iš dabartinės jo paskirties.
Grynąjį struktūrinį funkcionalizmą antropologijoje atstovauja Alfredas Redklifas-Braunas ir jo pasekėjai. Pasak Brauno, kiekviena socialinė sistema yra funkciškai integruota tarsi organizmas, kurio sandaros pastovumą lemia visų elementų darni veikla bendram labui, todėl kiekviena visuomenė turi siekti socialinės veiklos vienybės.
Funkcionalizmo atstovai pirmieji pavartojo bei plėtojo socialinio proceso (sinchroniška reguliarių pasikartojimų visuma), socialinės funkcijos (kiekvieno socialinio vieneto paskirtis yra jo kaip elemento įnašas į visą socialinę sistemą), socialinės struktūros (organizuota sandara, kurios dalys – asmenys, dalyvaujantys socialiniuose santykiuose, – turi socialinį statusą ir yra kontroliuojamos visuomenės normų bei taisyklių) kategorijas. Funkcionalizmo atstovai (ypač B. Malinovskis) sukūrė ir pagrindė dalyvaujamojo stebėjimo metodą (etnografija). Funkcionalizmas, lyg antrinė evoliucionizmo kritika, atmetė spekuliacijas apie socialinę evoliuciją ir difuzionistinį papročių ištraukimą iš jų socialinio konteksto.
XX a. 7-ajame dešimtmetyje funkcionalizmas sulaukė kritikos, kad neatsižvelgia į visuomeninę raidą, istoriją. Kaip atsaką į funkcionalizmą, Maksas Glukmanas pradėjo Mančesterio mokyklą, telkusią dėmesį į socialinę kaitą. Evansas-Pričardas siekė grąžinti į funkcionalizmą istorinę perspektyvą.[2]
XXI amžiaus pradžioje funkcionalizmas su išlygomis tebevyrauja Didžiosios Britanijos etnologijoje, sociologijoje ir kituose socialiniuose moksluose.[3]
Šaltiniai
redaguoti- ↑ Struktūrinis funkcionalizmas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XXII (Sko–Šala). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2012
- ↑ Vytis Čiubrinskas. SOCIALINĖS IR KULTŪRINĖS ANTROPOLOGIJOS TEORIJOS. Kaunas: VDU, 2007.
- ↑ Vytis Čiubrinskas. Struktūrinis funkcionalizmas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. VI (Fau-Goris). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004