Sepuku

Sepuku atsiradimas buvo daugiau praktinio pobūdžio – nusikirsti galvą gan sudėtinga, be to, tikėta, kad siela yra pilve, taigi pilvo perpjovimas laikytas tiesiausiu keliu mirti.

Ilgainiui šis reiškinys apipintas sudėtinga filosofija: atlikdamas sepuku samurajus, įveikdamas skausmą ir mirties baimę, demonstruodavo savo stiprybę ir savo ketinimų grynumą prieš dievus ir žmones. Dauguma samurajų rašė, kad, norint perpjauti sau pilvą, reikia ypatingos drąsos, ir ilgainiui tai tapo tik jų privilegija. Paprastiems žmonėms buvo leista pasikarti ar nusiskandinti, samurajų moterims persipjauti gerklę (džigai ceremonija), tačiau tik samurajai galėjo įvykdyti sepuku. Paprasta mirtis laikyta tik žinomų išdavikų lemtis.

Vienas samurajus gerokai vėliau po pirmosios tokio pobūdžio savižudybės rašė, kad kūnas ir siela yra kaip obuolys ir jo šerdis. Tai galima pamatyti tik akimis. Todėl kaip ir norint pamatyti obuolio šerdį, jį reikia perpjauti peiliu, taip ir žmogaus siela tampa matoma tik „išlaisvinus“ ją iš kūno.

Pagrindinės priežastys, dėl kurių buvo galima įvykdyti sepuku, buvo dvi:

• pagal nuosprendį (tik kilmingiesiems samurajams) kaip garbės atstatymas.
• savanoriškai (kai paliesta garbė arba kaip ištikimybės savo valdovui ženklas). Šiuo atveju galėdavo būti šios pagrindinės priežastys:
  • Džiunši (Junshi): savižudybė dėl šeimininko mirties. Dažnai sutinkama samurajų karų metu, tačiau džiunši buvo uždraustas Edo epochoje dėl didelio samurajų mirčių skaičiaus. Paskutinė žymi savižudybė buvo 1912 m., kai sekdamas imperatoriumi Meidži nusižudė generolas Nogi Maresue.
  • Kanši (Kanshi): savižudybė protestuojant. Ne itin dažna. Žudydavosi, kai šeimininkas kitaip neišklausydavo samurajaus nuomonės. Žymiausią tokio pobūdžio savižudybę įvykdė Hirate Nakatsukasa Kiyohide (1493–1553), kuris bandė priversti jauną ir netolerantišką Oda Nobunaga pakeisti savo gyvenimo stilių.
  • Sokocuši (Sokotsu – shi): taip vadinama savižudybė, kai samurajai norėdavo atlyginti kam nors už savo blogą poelgį. Tai – geriausiai žinoma sepuku priežastis, kuri buvo gan populiari. Generolas Yamamoto Kansuke Haruyuki (1501–1561), kuris įsiveržė į priešininkų būrį, taip savo šeimininkui Takeda sukeldamas mirtiną pavojų, sunkiai sužeistas pabėgo iš kovos lauko ir nusižudė. Admirolas Takijiro Onishi nusižudė atsiprašydamas už visų kamikadzių, kurių atakas jis pasiūlė, mirtį.

 

 

Sepuku buvo atliekamas dviem etapais: su vakizaši (trumpu kardu) arba tanto (peiliu) per pilvą ir dažniausiai po to sekusiu galvos nukirtimu. Edo laikotarpiu sepuku tapo sudėtingu ritualu.

Pirmiausia, buvo išdėstomas baltai aptrauktas tatami, ant kurio padedama didelė balta pagalvė. Liudininkai turėdavo diskretiškai pasitraukti į vieną tatami pusę, priklausomai nuo to, kokia svarbia laikyta savižudybė.

Samurajus, dažnai apsivilkęs baltą kimono, klaupdavosi ant pagalvės, jo judesiai turėjo būti ramūs. Vieno metro atstumu už samurajaus kairėje klaupdavosi jo kaišiakunin („antrasis“). „Antrasis“ dažniausiai būdavo artimiausias „velionio“ draugas, nors jo pareigos nelaikytos populiariomis. Jo pareigos buvo nutraukti savižudžio kančias, nukertant galvą, samurajui persipjovus pilvą. Neteisingai atlikti pareigą buvo laikyta didele gėda, todėl kaišiakunin privalėjo turėti tvirtą ranką. Itin gėdinga buvo visiškai nukirsti galvą – ji turėjo likti sukibusi su kūnu neperpjautos odos juostele. Kaišiakunin pagalba buvo privilegija, kuri priklausė tik garbingai kovojusiems – už netikusį elgesį charakiri nubaustas samurajus į tokią pagalbą neturėjo teisės.

Priešais samurajų ant lakuoto padėklo būdavo padėtas peilis. Kai samurajus buvo pasiruošęs, jis kiek atlaisvindavo kimono klostes, kad matytųsi pilvas. Tada viena ranka paimdavo peilį, kita ištraukdavo jį iš makšties, ją padėdamas kitoje pusėje. Taip paruošęs, peiliu prapjaudavo savo pilvą kryžmai iš kairės į dešinę. Peilis turėjo būti grąžintas į žaizdą ir tada pjaunama aukštyn. Dauguma samurajų agonijoje šio paskutinio pjūvio neatlaikydavo, nes „antrasis“ dažniausiai nukirsdavo galvą, pastebėjęs pirmuosius kančios ženklus. Pirmasis pjūvis vadintas džiūmondži (jūmonji – „kryžminis pjūvis“), o įvykdžius ir antrąjį, laikyta itin ypatingu sepuku.

Labai svarbus buvo samurajaus tvirtumas sepuku metu. Nemažai istorinių dokumentų pasakoja apie samurajus, kurie prieš savižudybę prarasdavo šaltakraujiškumą ir jiems būdavo priverstinai nukertama galva. Tikrasis sepuku su prideramu ramumu galbūt galėjo būti įvykdytas tik visą gyvenimą tam ruošiantis.

Dažnai samurajus prieš sepuku parašydavo eilėraštį, tai buvo atliekamo ritualo dalis.

Sepuku įrankiai (peilis, kardas) po ritualo neturėjo būti ir toliau naudojami.

Analogišką ritualą atlikdavo cepuku atveju – kai mirdavo samurajaus valdovas.

Oficialiai panaikintas 1868 m., tačiau neišnyko. Naujaisiais laikais, ypač per II pasaulinį karą, buvo paplitęs tarp japonų kariškių. Garsesni atvejai užregistruoti net 1970 m. (žymus japonų rašytojas Yukio Mishima) ir 1999 m.

• Ross, Christoper (2006). Mishima's Sword: Travels in Search of a Samurai Legend. Da Capo Press. ISBN 978-0-306-81513-3.