Piotras Kapica

Gimė dvarininkų šeimoje. Dalyvavo Pirmame pasauliniame kare. 1918 m. baigęs Sankt Peterburgo politechnikos universitetą pradėjo jame dirbti. 1921-1934 m. komandiruotas į Didžiąją Britaniją. 1924-1934 m. Kavendišo laboratorijos direktoriaus pavaduotojas, 1930-1934 m. Londono karališkosios draugijos Mondo laboratorijos direktorius ir profesorius. 1934 m. grįžęs į Maskvą įkūrė Fizikos problemų institutą. 1935-1946 m. ir nuo 1955 m. šio instituto direktorius. Nuo 1947 m. Maskvos fizikos ir technikos universiteto profesorius. Nuo 1955 m. žurnalo „Žurnal eksperimentalnoj i teoretičeskoj fiziki“ vyr. redaktorius.

1929 m. Londono karališkosios draugijos, 1939 m. TSRS mokslų akademijos, 1968 m. Amerikos menų ir mokslų akademijos ir kitų šalių mokslų akademijos narys.

Tyrimų sritys – branduolio fizika, stipraus magnetinio lauko kūrimo technika, žemųjų temperatūrų fizika, magnetroninių prietaisų, aukštos temperatūros plazmos fizika. 1920 m. su N. Semionovu sukūrė atomų magnetinių momentų nustatymo metodą. Vilsono kamera tirdamas alfa daleles pastebėjo jų pėdsakų iškreivinimą stipriame magnetiniame lauke. 1924 m. sukūrė impulsinį stipraus magnetinio lauko gavimo metodą. Atrado daugelio polikristalinių metalų elektros varžos tiesinę priklausomybę nuo magnetinio lauko (Kapicos dėsnis). Sukūrė naują vandenilio skystinimo metodą ir įrenginį bei įrenginį (turbodetanderis) deguoniui iš oro gauti pram. būdu. 1938 m. atrado skystojo helio supertakumą. 1950-1955 m. išplėtojo magnetroninio tipo prietaisų teoriją, sukūrė superaukštojo dažnio generatorius (planotronas ir nigotronas). 1959 m. aptiko aukštadažnio išlydžio metu susidarančią aukštos temperatūros plazmą.

1978 m. jo veikla įvertinta Nobelio fizikos premija už kosminės mikrobanginės foninės spinduliuotės atradimą.